Nestatistiniai atvejai
„Fire Tiger“, „Green Tiger“, „Red Head“ – tai tik keli variantai rėksmingai nuspalvintų voblerių, sukrių ar guminukų variantų, jau tapusių klasika ir užėmusių tvirtą poziciją spiningininkų masalinėse. Ypač populiarūs tapo spalvingi guminukai. Jei besąlygiškai tikėtume masalų tikroviškumo teorija, tokių „svetimkūnių“ savo aplinkoje žuvys turėtų, jei ne baidytis, tai nors vengti. Tačiau atsiras ne viena dešimtis liudytojų, kurie patikins, kad tokiais guminukais jie sėkmingai gaudo įvairias plėšriąsias žuvis drumstame vandenyje ir prieblandoje. Regis, šioji praktika konkrečiai apibrėžia ryškiaspalvių masalų panaudojimo sritį, tačiau ji nepaaiškina nestatistinių atvejų.
Turbūt daugiausia tokių atvejų atsitinka meškeriojant sterkus, kurie – viena akyliausių žuvų, puikiai matančių net absoliučioje tamsoje. Būtent sterkai neretai atakuoja ryškiaspalvius guminukus, stveria tokiomis dienomis net violetinius, tačiau neliečia tikroviškai atrodančių gružlių, pūgžlių, stintelių ar aukšlių imitacijų. Tokie keisti atvejai pasitaiko meškeriojant upėtakius, lydekas, ešerius ir net salačius. Vilniaus spiningininkų teigimu, prieš dešimtį metų yra pasitaikęs keistas sezonas, kai salačiai nuo paskutinės gegužės savaitės iki pirmųjų šalnų Neryje noriai kibo, kai jiems buvo pasiūlomas guminukas. Nieko nuostabaus, jei balti, pilki, sidabraspalviai ir net juodi minkštieji spiningo masalai būtų buvę salačių taikiniu, tačiau jie atakuodavo geltonus, pusiau skaidrius ryškiai žalius guminukus, į kurių korpusus įterpta auksinių blizgučių, bei tamsiai raudonus ir tamsiai mėlynus guminukus. Sumanesni spiningininkai tą sezoną susikonstravo net hibridinių masalų. Kadangi salačių gaudymui naudojami palyginti lengvi galvakabliai, guminuką sunkoka toli užmesti, o viliojant salačius tai būtina sąlyga. Išradėjai sugalvojo guminukus kombinuoti ne su galvakabliais, o su blizgėmis. Guminukus verdavo ant vienšakių ir tvirtindavo prie blizgių vietoj trišakių. Beje, pačias blizges taip pat paspalvindavo brūkšneliais, vingiuotomis linijomis, taškeliais. Prie blizgių būdavo derinami ne žuvytės, o klasikiniai kirmėlės formos guminukai.
Ne tik maitinasi, bet ir kandžiojasi
Kuo paaiškinamas neįtikėtinas salačių prieraišumas ryškiaspalviams guminukams? Tikriausiai šį fenomeną lėmė sezono ypatumai. Tą pavasarį ir vasarą Neryje būta aukšto vandens, todėl dauguma salačių užkibdavo duburiuose, kur jie, matyt, būriuodavosi laukdami tinkamesnių medžioklės sąlygų. Tad salačių koncentracija palyginti nedidelėse erdvėse buvo gana didelė, o kai ankšta stambios žuvys tampa nervingesnės.
Ichtiologai teigia, kad tokiose sąlygose sterkai bemat susierzina. Salačiai tikriausiai analogiškai reaguodavo į netikėtai akiratyje pasirodžiusius ypač krentančius į akis masalus, plaukiančius giliai, o tai reiškia, jog įžūliai trikdančiais ramybę. Sterkai tokiais atvejais pamiršta pilvo reikmes ir tiesiog stveria atėjūną dantimis, o susierzinti jie gali ne tik dėl ryškiaspalvio masalo išvaizdos, sužadinančios kandžiojimosi refleksą, bet ir dėl visai nedidelės nenatūraliai išsiskiriančios detalės ant tikroviško masalo. Tokią detalę, kuri išprovokuoja audringą plėšrųjų žuvų reakciją priimta vadinti anglišku terminu „teaser“, o lietuviškai ją reiktų vadinti dirgikliu.
Uodegėlės virptelėjimas
Koks akcentas ar masalo detalė gali išprovokuoti beatodairiško kandžiojimosi refleksą ir nustelbti maitinimosi refleksus? Vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti sunku, tačiau akivaizdu, jog būtent masalai su „anomalijomis“ – geriausias spiningininko pasirinkimas prasto žuvų kibimo periodais arba tuo paros metu, kai plėšrūnai nesimaitina.
Teko susidurti štai su tokia situacija: viename ežere, kur pavasarį gaudau lydekas, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės bandžiau suvilioti nors vieną plėšrūną įvairiausiais masalais, tačiau niekas nekibo, nors gegužės mėnesį tai beveik neįtikėtina. Kadangi laiko liko nedaug, nutariau naudoti masalą, kuris dažniausiai „suveikdavo“ šiame ežere, o tiksliau – pusiau skaidrų pilkšvą guminuką juosva nugarėle. Tą kartą turėjau dvi versijas: vieną – tradicinę, o kitą – su raudonai nuspalvinta uodegos mente. Tradicinis guminukas lydekų taip pat nedomino, o štai raudonuodegis gana greitai išprovokavo pirmąjį tą dieną kibimą. Norėdamas įsitikinti, kad veiksmingas tik masalas-naujokas, nuolat kaitaliojau masalus. Kartais net po kelių metimų. Bet padėtis nepasikeitė – kartkartėmis lydekos grybšteldavo tik raudonuodegį. Kitus masalus jos ignoravo.
Kitą įdomų atvejį man papasakojo vienas klaipėdietis meškeriotojas, kuris vasarą beveik kasdien mikroguminukų kinkiniais Danės žiotyse meškerioja ešerius. Jis man parodė du vienodos formos „Quantum Slendry“ guminukus su smailėjančiomis „driežo uodegos“ formos uodegėlėmis. Vienas buvo vienspalvis, o kitas tokios pat spalvos, tačiau su ryškiai raudonu uodegėlės galiuku. Kai ešeriai sukyla ir pradeda maitintis, jie stveria tik vienspalvį guminuką, o raudonuodegį ignoruoja. Vos ešeriai nustoja vaikytis aukšles ir upės paviršius nurimsta, pradeda veikti raudonuodegis. Kai kiti meškeriotojai jau vynioja meškeres, tas meškeriotojas dar gerą valandą gaudo ešerius.
„Teaser“ dirgiklis gali būti taškas ant voblerio ar guminuko šono, jau minėta raudona uodegėlė arba ryškiai raudonas guminuko nugaros pelekas, ryškiai geltonas guminuko uodegos mentės „dugnas“, kontrastuojantis su pilku kūnu, raudonais apvadais paryškintos voblerio žiaunos arba blizgančios masalo akys. Variantų gausybė, o kuris bus veiksmingas konkrečiose sąlygose galima nustatyti tik eksperimento būdu.
