Žūklės laimikis „Facebook“ tinkle
Kai bangavimas – stiprokas, iš gelmės vandens paviršius atrodo kaip verdančiame katile burbuliuojantis vanduo, todėl reikia aiškiai įsivaizduoti, ką žuvys regi virš savęs. Vandens paviršius joms yra tas pats, kas mums – dangus. Jei dangumi plaukia debesys, mes nematome saulės, o aplinka tampa pilka.
Žuvis raibuliuojantis vandens paviršius ne tik skatina elgtis aktyviau, nes jos jaučiasi saugesnės, tačiau kartu ir trikdo, nes gelmių gyventojų akys lėtai prisitaiko prie kintančio apšvietimo. Lydeka ar ešerys, tokiomis sąlygomis stveria geriausiai matomą grobį. Kad masalas būtų labiau pastebimas, jį galima šiek tiek modifikuoti.
Vėjuotomis dienomis plėšriosios žuvys spaudžiasi prie dugno ir retai pasirodo ežerų pakraščiuose, nes smulkmė taip pat ieško prieglobsčio ten, kur nereikia grumtis su vandens srautais. Palei dugną tvyro prieblanda, kurioje natūralios žuvelių spalvos prastai įžiūrimos, todėl plėšrūnai iškart atkreipia dėmesį, jei kažkas šalia blyksteli, sušmėžuoja, o lydekos ypač gerai pastebi dryžuotus objektus.
Vėjuotomis dienomis plėšriosios žuvys spaudžiasi prie dugno ir retai pasirodo ežerų pakraščiuose.
Tai žinau iš patirties, todėl vėlyvą rudenį daugiausiai spininguoju ar velkiauju ešerių imitacijomis, o jei tokio voblerio ar guminuko neturiu, pasirenku paprasčiausią versiją – baltą masalą, kurio šonai išmarginti juodomis juostomis. Toks raštas primena dryžuotą ešerio šoną, ant kurio matomos tamsios juostos, o gal plėšrūnams tokie masalai primena tarp vandenžolių besislepiančią žuvelę.
Jei po ranka neturite tinkamo masalo, kurio šonai dryžuoti, jį nesunkiai galima pasidaryti vietoje iš bet kurios sidabrinės vartiklės, balto, geltono ar žydro guminuko, skaidraus ar melsvo voblerio. Tokiems atvejams reikia turėti žymeklį, kurio rašalas atsparus vandeniui. Geriausia marginti didesnius masalus – 8-14 cm ilgio, nes stambios juostos geriau matomos gelmėje.
