Žinoma, jūroje visiškas štilis – sąlyginė sąvoka. Išvysti absoliučiai lygų kaip veidrodis vandenį, koks būna tykų vakarą ežere, turbūt, galima kartą per šimtą metų, nes jūra, net ir visiškai nurimus vėjui, vis vien šiek tiek alsuoja, o miniatiūrinės bangelės lyžčioja smėlį. Tačiau tokiu oru saulė lyg galingas prožektorius nutvieskia plekšnių pamėgtas seklumas, o jos tokio „viešumo“ nemėgsta ir traukiasi į gelmę, kur gerokai tamsiau, bet svarbiausia, kad plekšnės praranda apetitą.
Dugninės ypatumai
Kol plaukėme į mūsų palydovo numatytą vietą, esančią maždaug už dviejų šimtų metrų nuo uosto vartų ir tiek pat nuo farvaterio, saulė pakilo virš Girulių miško ir ėmė ne juokais svilinti. Be kepurės su snapeliu ir akinių poliarizuotais stiklais stebėti užmestos dugninės viršūnėlę, laukiant kibimo, būtų gana varginantis dalykas, tačiau tinkama ekipuote buvo pasirūpinta.
Netrukus inkaras buvo išmestas ir ėmėme ruošti meškeres. Čia reikia nors keliais žodžiais apibūdinti meškeriojimo jūroje stambaus kalibro dugnine iš laivo ypatumus. Dugninių meškerykočiai tokie, kad jais galima būtų užmesti svarelius iki 120 g. Jie gali būti ir sudurtiniai, ir teleskopiniai, tačiau ne trumpesni nei 3,30 m. Žinoma, masalą galima užmesti ir trumpesne dugnine, tačiau ilgesnio meškerykočio privalumas tame, kad, užsimojant dugnine, svarelis ir montažas su kabliukais atsidurtų ne virš denio, o virš vandens. Tada gramzdas pralėks virš denio gana aukštai, o kabliukai niekada neužkabins nė vieno ekipažo nario.
Į tokius saugumo dalykus, meškeriojant ribotoje erdvėje, atsižvelgti būtina, o kad viskas būtų aišku, patartina pirmiausia pasižiūrėti į patyrusių tokiuose reikaluose meškeriotojų veiksmus. Antra, montažų su kabliukais ilgis neturi viršyti meškerykočio ilgio, o jie būna 1,5-2,5 m, tad ir dugninė turi būti ne trumpesnė nei trys metrai.
Meškerioti jūroje skirtos dugninės ritė turi talpinti didelę valo atsargą ir pasižymėti reikiama traukos galia. Tikra kankynė plūdinei skirta rite būtų vien traukti iš didelės gelmės toli užmestą masyvų gramzdą, o, jei pridursime prie to porą užkibusių plekšnių, meškeriojimas taps visiškai nekomfortiškas. Be to, meškerioti jūroje nenaudojami ploni valai, o poros šimtų metrų 0,32-0,35 mm skersmens valo atsargos nedidelė ritė nesutalpins.
Nestabili padėtis
Mūsų dugninės (3,50 m ilgio) paruoštos buvo iš anksto, tad liko tik paraižyti strimelės juostelių, užverti ant kabliukų ir užmesti masalus. Visa tai buvo atlikta per kelias minutes, o tada, regis, pagal meškeriojimo dugnine principą, klestelk ant kėdutės, ištiesk kojas, užsmauk ant akių kepurės snapelį ir stebėk dugninės viršūnėlę, tačiau ne viskas taip paprasta. Nors ir konsultavomės iš anksto, tačiau vieno dalyko nenumatėme: meškeriojant dugnine iš laivo, reikalingi meškerykočiai su laibesnėmis viršūnėlėmis nei užmetant masalus nuo kranto.
Jūroje nereikia tokius didelius atstumus, kaip nuo kranto užmesti masalus, tačiau ir valas būna įtemptas silpniau, reikia nuolat sekti, kad jis būtų įsitempęs, todėl geriau, kai viršūnėlė – liaunesnė ir jautriau reaguoja, jei žuvis ima domėtis masalu. kad galima būtų geriau pastebėti atsargų kibimą. Tai svarbu dėl dviejų dalykų – stambios plekšnės sugeba meistriškai nuverti nuo kabliuko masalą, o antra, kad galima būtų pakirsti kimbančią žuvį, kai ji dar giliai neįrijo masalo. Tik tada įmanoma mažas plekšnes paleisti, stipriai nesužalojus.
 |
| Dugninės valas turi būti nuolat įtemptas, kad pavyktų laiku pastebėti kibimą |
Dar viena priežastis, kodėl reikalinga liaunesnė dugninės viršūnėlė, ta, kad per štilį laivo padėtis ant vandens – gana neapibrėžta. Laivas pasisuka tai į vieną pusę, tai į kitą, todėl valas nebūna įtemptas kaip styga. Tokioje situacijoje dugninę reikia nuolat stebėti, vis įtempti valą. Tad meškerioti dviem dugninėm gana keblu, tačiau, jei plekšnės kimba, visiškai pakanka ir vienos dugninės. Be to, laive dugnines nėra kur stabiliai įtvirtinti ir tenka laikyti meškerykotį rankose. Vienintelis įtaisas, kuris galėtų čia padėti – specialus meškerės laikiklis tvirtinamas prie borto, tačiau apie tai nebuvo pagalvota ir tokių laikiklių mes į šią išvyką nepasiėmėme.
Daug žadanti pradžia
Pagaliau po visų reikiamų pasiruošimų keturios dugninės užmestos ir imame laukti kibimo, o plekšnės ragauti masalus neskuba. Valtis vis pasisuka kitu kam į tą pusę, kur užmesti masalai, tad tenka manipuliuoti meškerykočiais ir nuolat reguliuoti valo įtempimą. Staiga Mindaugas Kulakauskas, kuris yra mūsų gidu šioje žūklėje, pakelia nuo borto dugninę ir staigiai pakerta. Meškerė sulinksta ir aiškiai matyti, kad ritės rankenėlę jam tenka sukti įsiręžus. Įtemptai stebime jo veiksmus ir netrukus pamatome, kad vandens paviršiuje tieks laivo bortu subolavo ne daugiau kaip dvidešimtcentimetrinės plekšnaitės pilvas.
Nejaugi tokia nedidelė žuvis gali taip įnirtingai priešintis, tačiau viskas paaiškėja, kai Mindaugas ima kelti laimikį į laivą: pasirodo, jog žemiau esantį kabliuką įrijo tikra „keptuvė“. Būtent ji ir sukėlė tokį pasipriešinimą. Laimikis solidus, tad pradžia daug žadanti. Visi dar atidžiau įsitebeilijame į savo dugninių viršūnėles, o Mindaugas užveria ant kabliukų naujus masalus ir vėl užmeta savo dugninę. Man pasirodo, kad valas neįprastai atsipalaidavo, o taip būna, kai užkibusi plekšnė pavelka laivo link dugninės svarelį, tad dėl viso pikto pakertu, tačiau negaliu suprasti užkibo žuvis ar ne?
Masyvus gramzdas gana stipriai lenkia meškerykotį, todėl pajusti pasipriešinimą, jei plekšnė nedidelė, gana sunku, ir tik tada, kai iš vandens iškeliu tokią pat dvidešimtcentimetrinę plekšnę, suprantu, kad mano spėjimas buvo teisingas. Stebėtina, kaip tokia nedidelė žuvis sugebėjo pavilkti masyvų gramzdą. Laimei plekšnė kabliuką įrijo negiliai ir ją pavyksta sėkmingai paleisti. Vėl užmetu dugninę, netrukus pajuntu, truktelėjimą. Pakertu ir ištraukiu dar vieną vidutiniokę plekšnaitę. Lygiai tokios pat plekšnaitės kimba kitiems mūsų ekipažo nariams. Mindaugo nuomone, reikia keisti vietą, nes čia – smulkių plekšnių susibūrimas.
 |
| Baltijos krevetė – vienas mėgstamiausių plekšnių užkandžių |
Dar keturis kartus metame inkarą įvairiose vietose, tačiau kartojasi ta pati situacija: naujoje vietoje užmetus dugnines, pavyksta ištraukti ne daugiau kaip porą stambių plekšnių, o paskui pradeda kibti smulkmė. Bet tai ne priežastis nuliūsti – oras puikus, žuvys kimba, virš galvų skrenda įvairiausi paukščiai, galima gėrėtis fantastišku Melnragės pajūrio peizažu, tolumoje kupsančia Olando kepure, kurios ypatingo grožio niekada nepamatys ant kranto kepantys poilsiautojai, o laimikio – tuzino plekšnių mums visiškai pakaks kuršių receptu iščirškinti kepsnį.
