Pavasarį daugelio žuvų rūšių nerštas vyksta ne tik tuo pačiu laiku, bet ir neršia jos vienos greta kitų, tačiau vietos pakanka visoms, nes žuvys labai racionalios – skirtingos jų rūšys pasirenka nerštui skirtingą gelmę, vienos ikrus išlieja ant grunto, kitos ant augalų, trečios ant substrato – medžių šaknų, vienos neršia naktį, o kitos – anksti rytą, Štai sterkai nerštui pasirenka vietas be tėkmės, gelmė jose – nuo 0,5 iki 4 m. Patelės stato lizdus, kurių skersmuo kartais siekia 60 cm. Substratas arba lizdo pagrindas – medžių šaknys arba šakos. Neršia naktį, ikrus sudeda į lizdą. Patinas lieka saugoti apvaisintų ikrų ir veja šalin kiekvieną, kuris priartėja prie lizdo per 1 metrą. Jei tuo metu lizdą sergstintis sterkas bus sugautas, visi ikreliai žus.
Kuojos okupuoja pievas
Kuojos neršti plaukia dideliais būriais ir audringai žaidžia meilės žaidimus užlietose pievose bei sekliose pakrantėse. Čia sidabrašonės turškiasi, nekreipdamos dėmesio į tai, kas dedasi aplink. Neršto pikas paprastai būna auštant arba saulei leidžiantis. Įdomiausia, kad artimiausios kuojų giminaitės raudės, kurios taip neršia ant vandens augalų, daro tai labai tyliai ir neršti susibūria nedidelėmis grupelėmis. Kuojų nerštas dažniausiai prasideda paskutinę balandžio savaitę, kai jau lydekos, kurios lieja ikrus ant vandens augalų vos nutirpsta ledas, jau būna išneršusios ir skuba į kuojų nerštavietes plėšikauti. Pirmiausia lydekos išneršia sekliuose vandens telkiniuose, o po mėnesio – didžiuosiuose ežeruose. Margašonėms tenka luktelėti, kol pastaruosiuose sušyla vanduo. Lydekos neršia vietose, kur kietas dugnas nusėtas pernykščių vandens augalų liekanomis. Margašonės neršia grupėmis, kuriose būna stambi patelė ir iki 10 gerokai smulkesnių patinų. Neršto metu lydeka nieko aplink nepastebi, o kadangi ši žuvis – fitofilas, t.y ikrus išlieja ant vandens augalų ir palieka atvirai, tai į lydekų nerštavietes susirenka būriai plakių, pūgžlių, kuojų, ešerių, kurie ryte ryja ką tik išnerštus lydekų ikrus, bet dar blogiau, kad prie neršiančių seklumose ir pamiršusių elementarų atsargumą lydekų lengvai gali prisėlinti brakonierius su žeberklu.
Šamai kasa duobutes
Didžiausios mūsų platumų žuvys – šamai neršia poromis. Upėse nerštas vyksta negiliuose, įšilusiuose ruožuose be tėkmės, dažnai – užliejamose pievose, kur daug vandens augalų. Vandens talpyklose ir ežeruose šamo patelė ikrus išlieja į grunte tarp šaknų išraustą duobutę. Šamų patinai po apvaisinimo saugo dėtį, kol ikrai tampa visaverčiu mailiumiir pasklinda po vandens telkinį. Turbūt, labiausiai nereiklūs neršto sąlygoms upių korsarai – salačiai. Šie stambūs plėšrūnai, kylant upėse polaidžio vandenims, iš duburių, kuriuose žiemojo, traukia į sietuvas žemiaus slenksčių, ties kuriais paprastai laikosi vasarą, ir vienu kartu dideliais būriais išneršia ant tvirto grunto. Salačiai dar kurį laiką lieka nerštavietėse ir pradeda aktyviai medžioti prie ikrų sėlinančias žuveles.
Dažnai tose pačiose vietose kaip salačiai tik kiek vėliau neršia ožkos. Įdomiausia, kad ožkos gali neršti tiek pagrindinėje vagoje, tiek užliejamose pievose. Svarbu, kad gelmė nerštui pasirinktose vietose siektų maždaug metrą. Ožkų ikrai – nelipnūs, todėl tėkmė juos plukdo į įvairiausias vietas, o tai reiškia, kad jie turi didelę tikimybę išlikti. Dreifo metu ožkų ikrai vystosi ir iš jų išsirita lervutės.
Karšiai – triukšmadariai
Karšiai žiemavietes palieka taip pat ankstyvą pavasarį, kai ima šilti vanduo, ir migruoja į pakrantės zoną. Čia jie ieško užliejamų pievų, kurios plyti po metro pusantro vandens sluoksniu, gana gilių užtakių ir įlankų, kur gausu pernykštės augalijos. Plačiašoniai čia laikosi gana ilgą laiką, kol pakankamai sušyla vanduo, o tada išneršia ant augalų. Karšių nerštas labai triukšmingas, dažniausiai vyksta auštant, tačiau palankiomis dienomis užsitęsia iki pietų. Karšių neršto vazidingumą keleriopai sustiprina tai, kad šios žuvys neršia didelėmis grupėmis, kurios nerštavietėse suka plačius ritualinius ratus. Karšiai plaukia iškišę iš vandens kupras ir triukšmingai pliaukšėdami, o paskui neria į vandens augaliją ir lieja ikrus bei pienius.
Ešeriai neršia tuntais
Ešeriai nuėjus ledui susiburia į tuntus, kuriuose patinėlių – 2-3 kartus daugiau nei patelių. Prieš nerštą mažesni tuntai susijungia į dar didesnius. Įdomiausia, kad tuntuose – įvairiausio dydžio ešeriai. Dryžuotašoniai kolonomis migruoja į tas vandens telkinių vietas, kur dugnas tvirtas, tačiau jį dengia pernykščių augalų kilimas. Tokios vietos paprastai – poros metrų gelmėje. Ešerių dėtys – labai įspūdingos ir primena kaspinus, kurių ilgis gali siekti 1,5 m. Tokie kaspinai „puošia“ vandens augalų atvašynus lyg žaisliukai eglutes, kol išsirita lervutės, kurios kurį laiką laikosi nedideliais būreliais seklumose, kur jos būna neapsaugotos. Todėl daug ešerių lervučių tampa kitų žuvų maistu.
Gumos tempimas
Karosai neršia vėlyvą pavasarį ar net vasaros pradžioje – patelės sulenda į vandens augalijos tankmę ir išlieja ant jų stiebų smulkius, gelsvus ikrelius. Karosų nerštas dažniausiai vyksta trim etapais, todėl nerštas išsitempia du mėnesius. Todėl šiltomis pavakarėmis ilgai galima stebėti jų pliuškenimąsi ūgtelėjusiuose meldų atvašynuose ar pakrantės švendrynuose. Įdomu tai, kad iš sidabrinio karosėlio ikrelių išsirita tiktai patelės.
Karpiai neršia vėliau už karosus ir taip pat triukšmingai kaip karšiai. Karpų nerštavietę nesunku aptikti, nes dažniausiai jie pasirenka užliejamas pievas. Jei birželio mėnesį pastebėjote tokioje vietoje iš vandens tiukšmingai į orą iššokantį karpį, vadinasi, esate prie nerštavietės. Karpiai neršti susiburia į to paties amžiaus žuvų grupes. Vienos tokios grupės nerštas trunka maždaug 10 dienų. Karpių nerštas labai priklauso nuo vandens temperatūros ir klimato sąlygų, todėl būna sezonų, kai jis užsitęsia nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo.
Keičiasi terminai
Ichtiologai pastebi, kad pastaruoju metu vis neapibrėžtesnė tampa įvairių rūšių žuvų neršto pradžia ir pabaiga. Mokslininkų teigimu, taip yra dėl gamtinių kataklizmų, pirmiausia temperatūrinių. Ypatingai šilta žiemos pradžia tampa dėsningu reiškiniu, o vėlyvas pavasaris kartojasi kas dveji metai. Fenologai, stebintys gamtos reiškiniu, teigia, kad nusitrina ribos tarp metų laikų ir jau būtina revizuoti kalendorinę jų trukmę. Todėl bendrieji taisyklėse numatyti neršto terminai tampa sąlyginiais ir juos kasmet būtina reguliuoti – pratęsti arba sutrumpinti atsižvelgiant į realią meteorologinę ir hidrologinę situaciją. Mūsų šalyje tai daroma, o šį reguliavimo mechanizmą būtina tobulinti atsižvelgiant į neršto sąlygas konkrečiuose vandens telkiniuose. Dažniausiai neršto laiką reikia pratęsti, atsižvelgiant į vandens temperatūrą. Štai skersnukis neršia, kai vandens temperatūra siekia 10-12 laipsnių, meknė – 5-13, karpis – 18-20, karosas – 14-19, raudė – 14-18, ešerys – 9-12, salatis – 6-10, šamas – 16-28, lydeka – 4-13, ožka – 15-20, kuoja – 8-12, sterkas – 7-8. Tokia temperatūra ne visada pastaraisiais metais būna tuo laikotarpiu, kuriuo pagal terminus turi vykti konkrečios žuvų rūšies nerštas.
Kuo ypatingi ikrai?
Ikrai maistingas ir vienas vertingiausių mitybos produktų, kuriame gausu azotinių junginių ir vertingų riebalų. Mokslininkai ištyrė, kad karpio/sazano ikrelyje vidutiniškai – 64,08 proc. – vandens, 14,08 proc. – vitelino, 14,53 proc.- apvalkalų, 2,57 proc. – margarino ir elino, 0,27 proc. – cholesterino, 0,20 proc. – cerebrino, 3,04 proc. – lecitino, 0,39 proc. – alkoholio ištraukos, 0,03 proc. – dažiklio, druskų – chloro kalio, amonio, fosforo rūgšties ir kalio junginio, kalkių ir magnezijos bei geležies – 0,82 proc. tad nenuostabu, kad tokio vertingo produkto gviešiasi daugybė mėgėjų jais smaguriauti.
