Iš viršaus ar iš apačios?
Jausmas, kuris apima vykstant į pirmą poledinę žūklę, su niekuo nesulyginamas, tačiau kad ir kaip būtume išsiilgę ledmečio smagumų, reikia neprarasti galvos. Net ir tuo atveju, jei šaltis jau kelias dienas neatlyšta, nepamirškite, kad šiemet ruduo buvo švelnus ir, hidrologų teigimu, vanduo ežeruose ir tvenkiniuose neatvėso pakankamai, tada ledo formavimosi procesas nėra toks paprastas. Tik vadovėliuose rašoma, kad ledo virsmas į vandenį – paprastas kaip du kart du, o iš tikrųjų viskas vyksta daug sudėtingiau ir priklauso nuo vandens ir besiformuojančio ledo fizinių savybių. Kol kas vienareikšmiškai neatsakyta net į paprastą klausimą, ar ledas priauga iš viršaus ar iš apačios?
Vandens virsmo į ledą iliustracija – eketės pjūvis, kuriame, kaip medžio kelme, matyti sluoksniai – rievės. Pirmoji jų – pati apčiuopiamiausia ir aiškiausia, nes tai absoliučiai skaidrus sluoksnis, kuris atsiranda, kai tykiu oru vanduo ima stingti, o stingti jis pradeda, kai vandens temperatūra nukrenta iki 4 laipsnių ir jo tankis pasidaro pats didžiausias, koks tik įmanomas. Tada vėsinamas šalto oro vanduo atšąla iki minusinės temperatūros. Kam pasitaikė stebėti šį procesą, tas matė, kad tiesiog akyse ant ežero ar kūdros užsikloja pirmasis, dažniausiai skaidrus ledo luobelis. Jis susideda iš plokščių ledo kristalų, kurie yra gana trapūs. Todėl pirmasis ledas labai apgaulingas. Nepamirškite, kad šis klasikinis paveikslėlis vaizduoja tik idilišką situaciją, kaip tykiu, be menkiausio vėjo dvelktelėjimo oru ledas klojasi ant vandens telkinių.
Visai pagal kitus dėsnius ledas formuojasi srauniose upėse ir rūsčių vėjų įsiūbuojamomis bangomis pasišiaušusiuose dideliuose ežeruose ir vandens talpyklose. Tokiose kaip Kauno ar Kuršių marios, ar tokiuose ežeruose kaip Dysnos bei Dusia. Jei orai neatšyla po to, kai sustingsta pirmasis ledukas, galima tikėtis, kad ledas storės. Luobas kasnakt, hidrologų teigimu, priauga tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Iš kurios pusės daugiau? Viskas priklauso nuo konkrečių sąlygų ir meteorologinės situacijos konkrečiame vandens telkinyje. Linkstama manyti, kad daugiau vis tik ledas priauga iš apačios, stingdydamas prie jo besiliečiantį vandenį.
Trapus kaip plutelė
Ledo luobelė – tik pirmas placdarmas, kuris tampa pagrindu tvirtesniam ledo šarvui augti. Toks ledukas – skaidrus ir labai gražus, dažniausiai permatomas, todėl juo einant smagu stebėti gelmių pasaulį. Gali netgi išvysti įvairiausių žuvų, bet gali ir įlūžti. Specialistų nuomone, ledas po pirmųjų rimtų šalčių, jei nebūna netikėtų atlydžių, sutvirtėja maždaug per savaitę. Tačiau šis teiginys turi daug išlygų.
Tiksliai žinoma, kad, ledui storėjant, didėjantis jo svoris paskatina apytakos procesus, kurių metu šiltesnis vanduo iš gelmės pamažu plūsta po ledu. Tada ledas ima sparčiai storėti iš apačios, nes prie jo prišąla sluoksniai atvėstančio gelmių vandens. Toks ledas yra skaidrus, tačiau atrodo tamsus, todėl specialistai jį vadina „juodu ledu“. Nepamirškite, kad per tokį ledą žuvys puikiai mato ledu vaikščiojančius meškeriotojus ir pasitraukia į gelmę. Antra, net ir labai storas tokio ledo sluoksnis puikiai praleidžia į gelmę šviesą, o labai apšviestoje aplinkoje žuvys jaučiasi diskomfortiškai. Tad meškeriojimui reikia ieškoti vietų, kur dugnas – tamsokas ir žuvys gali neblogai maskuotis.
Kol „juodas ledas“ neužsnigtas, juo galima gana saugiai vaikščioti, nes ledo storį gali kontroliuoti vizualiai, o pavojingas vietas – įšalusius oro burbulų inkliuzus lengva pastebėti ir apeiti. Šios taisyklės reikia laikytis visada, nes dėl užkonservuotų storymėje oro burbuliukų ar kitokios formos tuštumų ledas toje vietoje tampa labai trapus. Vis dėlto skaidrus ledas – pats saugiausias, jei yra pakankamo storio. Na, o tas storis – per degtukų dėžutę, t.y. apie penkis centimetrus. Žinoma, reikėtų vengti ant šio pirmojo ledo vienoje vietoje rinktis būreliais. Penkiacentimetrinis ledas gana patikimai išlaiko vieną ar du meškeriotojus, tačiau trys, išsigręžę eketes vienas šalia kito, gali įlūžti.
Dvigubas atidumas
Hidrologai perspėja, kad penkių centimetrų taisyklė nebegalioja, jei ledas apsnigtas, formavosi per šlapdribas, o tai reiškia, kad ant jo klojosi šlapio sniego sluoksniai, kurie virto korėtomis ledo šarvo rievėmis, tačiau tokios rievės – labai trapios. Kitos rievės susidarė iš ištekėjusio per atlydžius ant ledo vandens. Todėl, žengiant ant tokio sluoksniuoto ledo, reikalingas dvigubas atidumas. Labai patikimas būdas – prieš kiekvieną žingsnį peikenos kirčiu išbandyti priešais save ledo tvirtumą. Daugeliui meškeriotojų tokiu būdu yra pavykę išvengti ledinių maudynių. Ypač atidžiam reikia būti, kai ledas apsnigtas, neskaidrus, balkšvas, jame matyti oro burbulų, tuštumų.
Ledas visada būna silpnesnis tose vietose, kur į jį įšalę vandens augalai. Dažnai pačiame pakraštyje ledas būna silpnesnis nei tolėliau nuo kranto, todėl ant ledo geriau lipti ne meldyne, o nuo liepto ar išvartos kamieno.
Jei peikenos neturite arba dėl kažkokių priežasčių naudojate tik ledgrąžtį, tai rinkitės kuo lengvesnį modelį ir vilkėkite šiuolaikinę saugumo priemonę – specialų kombinezoną ar kostiumą „Survival Suite“, kurie praminti neskęstančiais draudimo polisais. Jei įlūšite, šis kombinezonas laikys jus vandens paviršiuje neribotą laiką, tačiau krapštytis iš vandens patartina, nes po dviejų parų, nepaisant kombinezono izoliacinių savybių, sušalsite. Tokios ekipuotės užpildas – speciali šilumą išsauganti poringa medžiaga, kurioje užkonservuoti tūkstančiai oro burbuliukų. Todėl vilkintis tokiu kostiumu ar kombinezonu meškeriotojas vandenyje jaučiasi kaip plūdė iš balzos medžio – plūduriuoja eketėje. Tačiau, net ir turėdami reikiamas apsaugos priemones, nepamirškite, kad pirmas ledas – apgaulingas ir reikia būti apdairiam.
