Antras bandymas
Išplaukiame iš Andenes uosto per patį atoslūgio piką. Maždaug du metrai krantinių apsinuoginę, o atviroje jūroje daug kur kyšo rudais dumbliais apžėlusios rifų kupros, kurios per potvynį būna panirusios po vandeniu.
Kateris smagiai skrieja per tingiomis bangomis, o poliarinės dienos saulė kaitina ne prasčiau kaip Palangos pliaže. Tad netrukus mūsų ekipažas nusimeta striukes ir lieka su marškinėliais trumpomis rankovėmis, ant kurių užsivilktos tik gelbėjimo liemenės. Be šio gyvybės draudimo poliso į atvirą arkties jūrą leistis nepatartina.
Kai jūra rami, galima išvystyti smagesnį greitį, todėl po ketvirčio valandos esame otų kibimo „taške“. Echolotas rodo, kad po kyliu – keturiasdešimties metrų gelmė. Dugno reljefas – gana lygus, tačiau už poros kilometrų gelmė sumažėja iki 25 metrų. Joje plyti maždaug kilometro skersmens lygus „stalas“, kurį, matyt, lanko šiaurės otai.
Žodžiu, tikimybė, kad mūsų masalai paklius į otų akiratį, dabar labai didelė, nes „Nord Fish“ meškeriotojų stovyklos gidai patikino, kad geriausias šių žuvų gaudymo laikas – būtent atoslūgio pikas.
Dirbtiniai ar natūralūs?
Pakeliui trumpam stabtelėjome virš laminarijų plantacijų, plytinčių maždaug dvidešimties metrų gelmėje. Čia lengvais „speedjig“ tipo masalais, kurių masė 100 – 120 g, prigaudėme kibiraitį ledjūrio menkių – saidų jauniklių, nes „Nord Fish“ stovyklos specialistai patarė otus vilioti ne tik stambiais „herring cutbait“ bei „mega jigger“ guminukais, kurių masė kartu su galvakabliais – 400 – 500 g, bet ir gyvu masalu.
Kolegos, tiesa, mano pozicijos nepalaikė ir pasirinko guminukus, nes, jų manymu, šie masalai tokie tikroviški, kad otai klastos tikrai nepajus, o dėl tikrumo sunkiasvorius guminukus galima apipurkšti atraktantu skleidžiančių skumbrės aromatą, kuris gigantiškas keptuves primenančioms žuvims išsklaidys bet kokias abejones.
Kad mūsų galimybės sugauti otą būtų didesnės įvairovės dėlei prisegu specialų natūralaus masalo plukdymo montažą, susidedantį iš 270 g svarelio su dviem auselėmis, iš kurių viena skirta prisegti jį prie valo, o prie kitos pritvirtintas plieninis pavadėlis su 10/0 dydžio trišakiu, dar vienas toks pat trišakis ir 12/0 vienšakis kablys.
Kolegos savo masalus iškart gramzdina į gelmę, o man dar reikia užverti ant kabliukų masalinę žuvelę. Tiesa, masalinės žuvelės terminas čia nelabai tinka, nes masalas sveria maždaug 700 g, tačiau, žinant, kokio kalibro kabliukai naudojami, tai neturėtų stebinti. Kita vertus, tokio dydžio žuvis, šiaurės platumose laikoma maža, turint galvoje, kad ledjūrio menkė gali pasiekti dvidešimties kilogramų svorį. Vienkablis įsmeigiamas į masalo apatinę žiauną, o jo geluonis kyšo išorėje, vienas trišakis – į masalo galvą iš viršaus, o prie pavadėlio pritvirtintas trišakis – į pauodegę.
 |
| Tokio dydžio žuvis – Baltijoje laimikis, o Norvegijos jūroje – masaline žuvelė otams vilioti |
Kontaktas su dugnu
Ritė suzvimbia, kai masyvus svarelis ima vilkti masalą į gelmę, valas vyniojasi dideliu greičiu ir netrukus gramzdas stukteli į dugną. Tada įjungiu ritės stabdį, pareguliuoju valo nuslydimo mechanizmą, kad jis nebūtų pernelyg priveržtas, nes otas gali nutraukti net ir 0,24 mm skersmens pintą valą.
Na, o dabar laukia pats svarbiausias etapas: masalą reikia plukdyti taip, kad jis šliaužtų dugnu arba, blogiausiu atveju, palei pat dugną. Retkarčiais masalas turi pagulėti kelias sekundes ant dugno, paskui šoktelti ir paplaukti tolyn. Paskui vėl pauzė. Ir taip, kol baigsis žūklės plotas, kur yra tikimybė, kad ledjūrio menkute susigundys otas. Šiandien dreifuojame lėtai, todėl masalą plukdyti galima tiesiog idealiai.
Dreifuojame jau maždaug kilometrą, tačiau kol kas mums užkibo tik menkės, iš kurių viena devyniakilograminė. Tai didžiausias šios dienos laimikis ir jis susigundė būtent masaline žuvele. Kažkuris iš kolegų traukė eilinę menkę, kai pajutau, kad meškerykotis suvibravo. Bet „suvibravo“ -
per švelniai pasakyta. Meškerykotį purtyte supurtė.
Taktiniai niuansai
Pasak „Nord Fish“ meškeriotojų stovyklos gidų, taip dažniausiai elgiasi otas, aptikęs natūralų masalą. Tačiau jis neskuba grobio ryti, o laiko pastvėręs ir geležiniais žandikauliais „smaugia“, kad tas išleistų paskutinį kvapą. Šis procesas trunka gana ilgai. Net kelias minutes otas gali lamdyti masalo šonkaulius, todėl labai svarbu, kad žuvis nepajustų apgaulės, ar tiesiog nuo pernelyg stipraus trūktelėjimo tas neišsprūstų galiūnui iš nasrų.
Kai pajuntamas tas vadinamasis „virptelėjimas“ reikia tučtuojau atleisti ritės stabdį, kad valas galėtų laisvai vyniotis nuo būgnelio. Kas kelioliką sekundžių būgnelis prispaudžiamas nykščiu, kad galima būtų įsitikinti, jog juntamas „vibravimas“, kurį sukelia masalą traiškantys oto žandikauliai. Kai vieno tokio valo pristabdymo metu pasijaus, kad tasai įsitempė, galima ryžtis pakirsti, prieš tai tvirtai suėmus meškerykotį ir įjungus ritės stabdį.
Po šio veiksmo drūtas meškerykotis, kuriuo galima plukdyti 800 g masalus, sulinksta kaip šapas, o mažojo piršto storio viršūnėlė linkčioja tokiu tempu, kad akyse sumirga. Vadinasi, užkibo. Jokių abejonių, kad tai ne menkė, nes valas įsitempia kaip styga, o bandymai jį vynioti pasireiškai tik terkšlės zvimbimu, tačiau snausti nėra kada – reikia sukti ritės rankenėlę ir bandyti nuvarginti žuvį.
Paskutinis etapas
Bet viena yra pasakyti, o kita padaryti. Jau geras penkias minutes ritės terkšlė zvimbia, o užkibęs otas nerodo jokių nuovargio žymių. Kada pavyks pakelti nenurimstantį priešininką į paviršių? Galima tik spėlioti ir sukti ritės rankenėlę, kas kartą kilstelint žuvį stirpiu meškerykočio truktelėjimu po metrą kitą į aukštesnį horizontą.
Valas kol kas atlaiko apkrovas, o tai teikia viltį, kad pagaliau pavyks pamatyti, kas iš tikrųjų užkibo? Pagaliau gelmėje subaltuoja platus oto pilvas. Bet iki žuvies dar ne mažiau kaip dešimt metrų, nors atrodo, kad ji ranka pasiekiama. Šią optinę apgaulę sukelia vandens skaidrumas, o meškerykotis tuo metu vėl sutrata nuo oto smūgių.
Tačiau viskam ateina galas – atėjo jis ir oto priešinimuisi. Didžiulė keptuvė išsitiesia vandens paviršiuje, pailsusi, bet ji tuojau sukaups jėgas naujam šuoliui. Vienintelė išeitis – užkabinti otą kabliu ir įkelti į katerį kol jis neatsikvošėjo. Laimei, šią atlikti pavyksta sklandžiai. Otas beviltiškai plaka pilvu denį, tačiau jo reakcija – pavėluota.
Apžiūrinėjam ir sveriam laimikį – 12 kg. Tokia žuvis pagal vietines žūklės taisykles – norminė, ją galima imti, tačiau jai toli iki rekordinių egzempliorių. Stebina pašėlusi oto galia ir sugebėjimas priešintis iki pat galo. Jei palyginti nedidelis otas sukėlė tokias batalijas, tai kokią jėgą gali pademonstruoti 195 kg egzempliorius, kuris šiemet buvo sugautas šalia Andenes uosto. Beje, maždaug toje pačioje vietoje, kur mes šiandien meškeriojame.
 |
| Andoy saloje eančio Andenes uosto apylinkės garsėja tuo, kad čia dažnai sugaunami otai |
