Nesitikėjo
Nuo vaikystės žvejybą pamėgęs vyriškis teigia, kad tai ne pirmas jo trofėjinis laimikis. Tačiau ne visus jis įamžina.
„Šį karpį pagavau apie pusę aštuonių ryte. Jau galvojau, kad nebekibs žuvis. Galvojau eiti į palapinę, gamintis pietus ir ruoštis vakaro žūklei. Tačiau sulaukiau kibimo. Teko pavargti, kol šį dičkį „atkėliau“ nuo dugno. Buvo išties nelengva. Na, bet aš šįkart nugalėjau. Pasisvėriau, paglosčiau, įamžinau ir paleidau. Tegul gyvena ir auga. Sugausiu, kai jis svers kokį 20 kilogramų. Buvo tų laimikių ir anksčiau...“ – prisiminęs šypsosi patyręs žvejys.
Gaudo „ne mėsai“
„Žvejyba yra mano mėgstamiausias laiko leidimo būdas. Žvejyboje aš atsipalaiduoju, pailsiu nuo kasdienių darbų. Tai pats nuostabiausias laisvalaikio leidimo būdas – buvimas gamtos apsuptyje. Sugautas žuvis dažniausiai paleidžiu. Na, kartais pasiimu tiek, kiek man reikia. O visos kitos tegul gyvena ir auga. Aš gaudau ne mėsai, o malonumui“, – tikina Vygintas.
Tėvo pėdomis
Vyras juokauja, kad jei ne darbas, jis apskritai nesitrauktų nuo vandens telkinio. Tiesa, tėvo pėdomis seka ir jo sūnus.
„Mano sūnus nuolat prašo, kad į žvejybą pasiimčiau ir jį. Jam patinka gamta, tas įdomus laisvalaikis. Juk kaip išvažiuojame penktadienį, tai grįžtame sekmadienį vakare. Maistą gaminamės laukinėmis sąlygomis, miegame palapinėje. Tai iš tiesų labai įdomu. Tiesa, tai ir kainuoja... Net nenoriu įvardyti, kokią sumą esu išleidęs visai įrangai, įrankiams ir t.t. Išeitų ne vienas tūkstantis eurų...“ – teigia vyriškis ir prideda, kad jokie pinigai neatpirks laiko, praleisto gamtoje su meškere laukiant savo svajonių laimikio kibimo.
