ŽŪKLĖ „Facebooke“ (spausk čia).
Netikėtas laimikis
Ryto migla dar dengia ežero akiplotį. Todėl tik priplaukę arti, pamatome, kad balta papilve boluoja apverstas skritulys. Kai prieš bangeles imame irtis skritulio link, jis irgi ima skubintis į šalį nuo irklų keliamo triukšmo. Tenka vytis. Niekas kitas, tik rimta žuvis gali plukdyti tokios keliamosios galios plūdurą... Mintyse spėjame, kad tai stambi lydeka ar kilograminis ešerys, kurių čia retkarčiais pasitaiko... Kai pasivejame skritulį, kolega suima įtemptą kaip styga valą ir dėl viso pikto pakerta, tačiau, tik išvydę laimikį, supratome, kad tai buvo nereikalinga. Be reikalo suerzinome priešininką ir jis ėmė dar įnirtingiau kautis.
Atrodė, kad iš keturiametrinės gelmės keliame valties inkarą, padarytą iš traktoriaus vikšro. Pagaliau vandens paviršius suraibuliavo, o raibuliuose rangėsi kažkas panašaus į žaltį. Vienu metu man toptelėjo, kad masalą prarijo žaltys, kurių dažnai matome ties lieptu, kur pririšame valtis. Tačiau šis siluetas buvo kiek kitoks, todėl suvokiau, kad to negali būti. Nors galva kaip žalčio, tačiau uodega suplota. Juk tai ungurys.
Įmestas į valtį, vandenžaltis ilgai slydo mums iš rankų, supainiojo skritulių valus, kol galop atsidūrė metalinėje skiaurėje, kuri turbūt vienintelė yra pakankamai saugi laikyti pro adatos skylutę sugebančias pralįsti žuvis. Paprastai ungurys imamas specialia pirštine arba ranka, prieš tai delnu priglausta prie smėlio, kad šis vingrus slidokas neišsprūstų. O nuraminamas šis vijurkas, keletą kartų jo uodegą stiprokai suduodant į kietą daiktą, geriausiai – į akmenį...
Kibimo laikas
Mūsų netikėtas trofėjus pasirodė kilograminis. Netrukus mažėlesnį aptikome surijusį kito skritulio masalą, paskui dar vieną. Tai buvo akivaizdus ženklas, jog ne veltui rugpjūtis vadinamas ungurių mėnesiu. Tačiau laimikis buvo visiškai nelauktas, nes jau senokai neteko girdėti, kad kas nors mūsų ežere sugavęs ungurį. Šią vasarą taip negirdėjau, kad kur nors iš viso būtų sėkmingai nebrakonieriškais būdais gaudyti unguriai – visų išgirtos ir delikatesu pripažintos žuvys (žinoma, gali būti taip, kad tik mudu su kolega nieko apie tai negirdėjome, bet juk visi žinote, kad gandai meškeriotojų tarpe sklinda šviesos greičiu). Galbūt, kažkuo neįtiko jiems ši gana permaininga vasara, lyg ir įšildžiusi iki malonios unguriams temperatūros ežerų vandenis, bet tuo pačiu dažnai laisčiusi juos lietumi, tačiau priežastis greičiausiai – menki ungurių ištekliai mūsų krašto vandenyse.
Nuo seno žinoma, jog unguriai geriausiai kimba tomis naktimis, kurių metu griaudžia perkūnija, tačiau ir šis dalykas šią vasarą ne visada pasitvirtino, o po tos sėkmingos žūklės, kurios rezultatas mums buvo visiškai netikėtas, susimąsčiau, kas paskatino ungurių aktyvumą. Šios žūklės rezultatas dar labiau įdomus tuo, kad skritulius paleidome pasiganyti po ežero plotą, tikėdamiesi ne ungurių, o lydekų ir stambių ešerių.
Keistokas masalas
Dar įdomiau tai, kad išvakarėse beveik nekibo masalinės žuvelės – ir kuojos, ir aukšlės, ir net visur zujantys plakiukai lyg tyčia išsislapstė. Kibo tik piršto dydžio ešeriukai. Iš nevilties, kad neturime tinkamo masalo, jau buvome susirengę važiuoti į Dūkšto miestelį pas vieną pažįstamą, kurio tvenkinyje knibžda smulkių karosėlių, bet šio sumanymo atsisakėme todėl, kad prapliupo trumpa liūtis ir pažliugo iš sodybos vedantis keliukas.
Tad ant kabliukų buvo užverti ešeriukai. Na, o rezultatą jūs jau žinote. Kas paskatino ungurius išlįsti iš savo slėptuvių – tinkamas oras ar egzotiškas masalas? Vėliau iš patyrusių meškeriotojų sužinojau, kad jie visada veria ant kabliukų ešeriukus, nes tai geriausias masalas vietiniams unguriams vilioti.
Archaiški metodai
Pagal senas ežerų žvejų tradicijas unguriai buvo meškeriojami vadinamaisiais šniūrais – šimtmetrinėmis kaproninių virvelių atkarpomis, prie kurių pavadėliais buvo tvirtinamas pusšimtis stambių ilgakočių kabliukų, ant kurių verdavo ungurių jauniklius primenančius sliekus. Toks masalas suviliodavo ne tik ungurius, bet ir karšius, ešerius, plakius, stambias kuojas. Unguriai sudarydavo laimikyje tik kelioliką procentų. Ir tai buvo tais laikais, kai ungurių ežeruose knibždėte knibždėdavo. Todėl dabar retai beišgirsi, kad kažkas panauodotų šį archaišką ir, mano nuomone, neefektyvų gaudymo būdą.
Meškeriotojai gana greitai pastebėjo, kad ungurių meškeriojimo šniūrais prognozuoti neįmanoma, todėl sugalvojo būdą, kuris yra nepriimtinas dėl jo mastų. Tai savotiškos dugninės, susidedančios iš stambios plūdės, o tiksliau plūduro, valo užvynioto ant to plūduro, pavadėlio su kabliuku ir masyvoko svarelio. Svarelis paguldytas ant dugno atlieka inkaro vaidmenį ir laiko plūdurą vienoje vietoje. Tokiomis dugninėmis tikslingai būdavo pagaunama daugiau ungurių, tačiau tik ten, kur dugnas atviras. Bėda ta, kad tokių dugninių būdavo užmetama šimtai. Ežerai jomis buvo sėte nusėti.
Laimei, šis būdas tapo nefektyvus, kai ungurių sumažėjo ir jiems dabar visiems pakanka pačių geriausių slėptuvių – vandens augalijos atvašynuose, kurie želia ant tvirtoko lygaus dugno plotų, o taip pat sunkiai prieinamose vietose – tarp kerplėšų, akmenų savartynuose. Čia „popkė“ arba masinė dugninė – neveiksminga, nes masalas guli ant dugno ir pasimeta tarp vandens augalijos, o unguriui daug lengviau aptikti masalą, kai jis plūduriuoja virš dugno. Todėl geriausiai tinka skritulys, kuriuo plukdomas masalas sklendžia virš vandens. Dėl šio išskaičiavimo nutarėme meškeriojimo būdo nekeisti ir pirmiausia patikrinti, ar ešerių kibimas nebuvo paprasčiausias atsitiktinumas.
Masalų įvairovė
Vasarą ungurių dažniausiai pasitaiko sugauti audringomis naktimis, kai griaudžia perkūnija. Šios žuvies gyvenimo būdas – naktinis. Jis toks išlieka ir rudenį, tačiau šiltomis ūkanotomis rugpjūčio dienomis, ypač jei dulkia šiltas lietutis, jų pasitaiko pagauti ir dieną. Kaip tik kitą dieną pasitaikė toks oras ir mes išplaukėmė pavakarė leisti skritulių. Masalo turėjome įvairaus – todėl porą skritulių paleidome su tradiciniu masalu – stambiais sliekais, porą – su aukšlėmis, porą su kuojytėmis, o ant trijų skritulių kabliukų užvėrėme tokio pat dydžio, kaip aną sykį, ešeriukus. Skritulius paleidome tame pačiame plote. Parsiyrėme į krantą, šiek tiek numigome, o, kai ėmė aušti, išplaukėmė tikrinti skritulių.
Vieno iš dviejų skritulių, kurių masalas buvo sliekas, kabliukas smygsojo ešerio lūpoje, o antrojo masalas liko nepaliestas. Vieną aukšlę prarijo lydekaitė, o kitą radome su dantų žymėmis ant šonų. Beliko tik spėlioti, kas jas paliko? Na, o iš trijų ešeriukų dviem susidomėjo solidūs unguriai. Skrituliauti į tą pačią vietą važinėja vienas mūsų bičiulis. Jis kaip tik po poros dienų vyko ten meškerioti ir paskambino man pasiteirauti, kaip sekėsi? Papasakojau apie tai, kad unguriai pamėgo ešerius, ir jis pažadėjo taip pat patikrinti šią versiją. Mūsų pažįstamas paskambino kitą rytą ir sujaudintu balsu pasigyrė, kad užkibo net devyni unguriai. Tris sugavo skrituliais, likusius – dugnine nuo liepto. Masalas – vien ešeriukai. Tiesa, oras buvo ypač tinkamas, griaudėjo perkūnija, bangavo. Tad versija, kad unguriai mėgsta ešerius pasitvirtino.
Sklendžiantis masalas
Kai reikia tolėliau užmesti masalą, meškerioti ungurius parankesnė – dugninė. Tačiau naudojant tradicinį montažą su svareliu ir aukščiau tvirtinamu pavadėliu su kabliuku, masalinė žuvelė gana greitai susiranda priebėgą augalų atvašyne ir unguriai gali jos neaptikti. Tada kibimai bus labai reti. Todėl rekomenduoama naudoti kiek kitokį montažą, kuris susideda iš specialaus vamzdelio su jungtimi svareliui segti, ovalo formos mėlynos ar žalios plūdės bei pavadėlio su kabliuku. Valas (0,28-0,30 mm) perveriamas per vamzdelį, žemiau jo ant valo užveriamas amortizatorius – guminis rutuliukas ir pririšamas sukutis. Pavadėlis (0,22-0,25 mm), kurio ilgis – 1-1,2 m, pririšamas prie sukučio. Ant pavadėlio užveriamas guminis stopmazgis, tada plūdė, o žemiau jos – dar vienas guminis stopmazgis. Jie skirti fiksuoti plūdę taip, kad ji būtų pavadėlio viduryje. Plūdė sklendžia virš dugno tokiame aukštyje, kiek leidžia pavadėlis. Tad masalinė žuvelė visą laiką būna taip pat virš dugno ir nepasislepia augalijoje. Meškeriojant dugnine žuvelė veriama už viršutinės lūpos.
Meškerioti ungurius augalija apžėlusiose vietose sėkmingai galima ir plūdine meškere, jei nereikia ypač toli užmesti masalą. Gana sunkus montažas, susidedantis iš waggler plūdės, kurios keliamoji galia – nuo 10 iki 30 g, ir virtinės svarelių, neskirtas tolimiems metimams, nes gana dažnai pavadėlis susipainioja su valu. Todėl plūdinę meškerę patartina naudoti, kai masalas užmetamas ne toliau kaip 10-15 m. Antra, masalinė žuvelė ant kabliuko laikosi palyginti silpnai. Žuvelė tik vienu trišakio geluonimi pasmeigiama žemiau nugarinio peleko. Toks žuvelės tvirtinimas taip pat netinka tolimiems metimams, tačiau jis turi kitą privalumą. Žuvelė, taip užverta, virš dugno būna horizontalioje padėtyje. Tada ji pakimba tiesiai virš dugną dengiančio neaukštų vandenžolių kilimo, kuriame mėgsta slėptis unguriai. Horizontali žuvelės padėtis – pati natūraliausia ir unguriui, tad nekelia jokio įtarimo.
Kur meškerioti?
Ungurio gyvenimo būdas – naktinis, tad šiltomis rugpjūčio naktimis, jei tolumoje griaudi perkūnija, o žaibas nušviečia horizontą – vienas tinkamiausių momentų gaudyti ungurius, tačiau rugpjūtį šiltomis ūkanotomis dienomis, ypač dulkiant šiltam lietučiui, ungurių pasitaiko sumeškerioti ir dieną. O kur gaudyti ungurius? Kur jie naktimis dažniausiai ieško grobio ežeruose ir kur upėse? Ar reikia ungurius jaukinti, kad jie pradėtų lankytis parinktoje vietoje?
Unguriai ne visada kimba tose vietose, kur jie laikosi dieną. Dažnai jie leidžiasi į gana tolimas ekspedicijas, ieškodami grobio. Todėl neretai ungurių medžioklės plotų geografija priklauso nuo to, kur ir ką jie gali sumedžioti. Tradiciškai pačios geriausios ungurių meškeriojimo nuo kranto vietos – protakos tarp ežerų, ežerus jungiantys gilūs upeliai, upelių žiotys, o iš valties juos galima sėkmingai gaudyti priekrantėje palei meldų brūzgynus, ypač jei šalia jų – reti lelijų lapų guotai, o taip pat – plotuose, kur dugnas 3-4 m gelmėje apžėlęs neaukšta vandens augmenija.
Priekrantėje dugnas gali būti ir dumblėtas, ir kietas, o toliau nuo kranto turi būti kietas. Kartais ir smėlėtas. Lėkštakrančiuose ežeruose su plačiais atabradais ungurių reikia ieškoti ten, kur prasideda į gelmę nyrantis šlaitas, o taip jau minėtuose plotuose su neaukšta dugno augmenija. Ežeruose, kur pakrantėse iškart prasideda gelmė, unguriai lankosi prie pat krantų, tad masalą galima užmesti iškart už meldų.
Unguriai smaguriauja daug kuo – stambiais sliekais, varlėmis, graužavirbomis, vėžiais, mėsos ar žuvienos gabaliukais (gali būti su kvapeliu), gyvomis ir negyvomis žuvelėmis. Koks masalas tinkamiausias? Patarimas – vienas: atsirinkti eksperimento būdu. Kad unguriai pradėtų lankytis vienoje kurioje nors vietoje (jei, žinoma, jų ežere yra), netoli jų dienojimo vietų galima pažerti jauko.
Dabar sukurta ungurinių jaukų, ypač daug įvairių granulių, kurių sudėtyje yra mėsos ir kraujo ir kurios pagardintos krevečių bei vėžienos aromatais. Tai geri jaukai, tačiau patyrę meškeriotojai geriausiu jauku laiko sausą arba kubeliais supjaustytą sukrešėjusį kraują. Jo kvapas tikrai sugundys ungurius. Gero kibimo naktimis, meškeriojant iš valties ar nuo kranto plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis, galima sugauti ir dešimtį ungurių. Beje, meškeriojant tokiu būdu, smulkius ungurius galima paleisti, nes jie nespėja giliai nuryti kabliuko.
