Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle.
Šlakuotas vikruolis
Gružlys ne tik vandens švaros indikatorius, bet ir labai gardi žuvelė. Dėl savo delikatesinių savybių dar prieš dvidešimt metų jis būdavo dažnai gaudomas. Daugelis vyresnės kartos meškeriotojų su malonumu prisimena, kaip vaikystėje meškeriodavo gružlius, rimtų dėdžių pravardžiuojamus kilbukais. Gružlys daugeliui tapo pirmąja sumeškeriota žuvimi, nes šių žuvų tuntai plaukiojo vos ne kiekviename upelyje, kurio plotis siekė per metrą. Gružlių ištekliai mūsų krašto vandenyse labai sunyko dėl melioracijos darbų ir vandens taršos praėjusio amžiaus aštuntajame dešmtmetyje, o dabar jų vėl sparčiai gausėja. Šlakuoti vikruoliai iš naujo okupuoja sraunias nemelioruotas upes, į kurių vandenis nebepatenka nuotekos. Gružliai neršti pradeda gegužę, o baigia birželį. Tad liepą jie aktyviai maitinasi ir kaip pašėlę kimba.
 |
| L.Maruko nuotr./Daugelyje krašto upių gružlių meškeriojimo vietos – žemiau senų ir veikiančių užtvankų. |
Žvirgždas, smėlis ir slieko kąsnelis
Gružliai gyvena ne tik upėse, bet ir pratakiuose ežeruose bei tvenkiniuose, bet įdomiausia juos meškerioti vidutinėse upėse, tokiose kaip Vokė, Šalčia ar Baltoji Ančia. Šlakuoti vikruoliai, primenantys ūsoriaus miniatiūrą, upėse laikosi sraunumose, kur dugnas smėlėtas arba nužertas smulkiais akmenukais. Čia būreliai gružlių lyg pagal komandą migruoja nuo vieno upės kranto prie kito ir tikrina kiekvieną srovės dugnu ridenamą objektą. Gružliai rajūs, snausti neturi kada, todėl kimba ryžtingai, tačiau, jei laiku nepakirsi, kaip mat nugvelbs nuo kabliuko masalą. Tad meškerės montažas turi būti tinkamai sutvarkytas: lengva (keliamoji galia 2-3 g) lašo formos plūdė su trumpu kiliu (gali būti be jo), svarelis – vienas reikiamo svorio šratelis, 15-20 cm pavadėlis su 14-12 numerio „ round“ tipo kabliuku. Tarp plūdės ir svarelio turi būti atstumas, šiek tiek (2-3 cm) viršijantis vietos, kurioje meškeriojama, gylį, kad svarelis vilktųsi dugnu ir pristabdytų tėkmės nešamą plūdę. Tada masalas lėčiau rieda dugnu ir gružliams lengvau jį pastverti. Gružlio kibimą nesunku pastebėti: plūdė akimirkai stabteli, paskui niukteli kartą, antrą ir ima pulsuoti, kol galiausiai bando panerti.
Aktyviausi po lietaus
Norėdamas įsitikinti, kad viskas vyks būtent pagal tokį scenarijų, veriu ant kabliuko nepamainomą gružlių masalą – slieko kąsnelį, lygiai tokį, kad jame pasislėptų kabliukas ir liktų vos centimetrinė uodegėlė. Plūdė beveik begarso gula ant vandens ir ima kiek pasvirusi slinkti link gerai matomo per poliarizuotus akinius ant dugno gružlių būrelio. Kai atrodo, kad masalas jau nuplaukė per toli, plūdė niukteli, dar sykį ir dingsta po vandeniu. Pakertu. Vos ne sprindinis gružlys sulenkia liauną meškerykotį. Tikrų tikriausias ūsorių meškeriojimas miniatiūroje. Vanduo truputį susidrumstęs po rytą nukrapnojusio lietaus, kuris į upę nuplovė vikšrus, sliekučius, smulkias sraiges, todėl gružlių apetitas ypatingai geras ir jie kimba vienas po kito. Lyg pagal užsakymą.
Dosjė
Gružlys, kilbukas, zablys, guirė, gramzdė, kriaunis – taip įvairiose mūsų krašto vietose vadinama 10-15 cm žuvelė, kurios lotyniškas pavadinimas – Gobio gobio, kūnas mėsingas, verpstės formos, žalsvas arba rusvas, apaugęs smulkučiais žvyneliais ir šonuose nužertas tamsių dėmelių eilute. Gružlys auga lėtai, subręsta 2-3 m, kai būna pasiekęs 6-8 cm dydį. Rekordinis gružlys siekė 20 cm ir sverė 226 g. Gružliai paplitę Europos gėluose vandenyse, gyvena upėse ir pratakiuose vandenyse tuntais, nemėgsta pernelyg šilto vandens. Prancūzijoje gružliai specialiai veisiami ir auginami tvenkiniuose kaip delikatesinės žuvys.
Duomenys iš J.Virbicko knygos „Lietuvos žuvys“
