Neatsisako laisvalaikio užsiėmimo
„Jei esi meškeriotojas, tai ir išvykęs dirbti svetur, negali pamiršti šio laisvalaikio užsiėmimo, – teigia Danijoje besidarbuojantis Viačeslavas Osinovskis, – tad bandai prisitaikyti prie vietos tvarkos ir sąlygų. Kita vertus, mūsų tėvynainiai išradingi ir sugalvoja naujų galimybių. Pasak, V.Osinovskio, jis su draugais dažnai traukia gaudyti jūrinių žuvų į Kategatą – vieną iš sąsiaurių, jungiančių Baltiją su Atlantu.
Meškeriotojo teigimu, nedaug kam šauna į galvą meškerioti „feeder“ tipo dugnine jūroje ir dar iš valties – įrankis lyg ir ne visai tinkamas tokiam reikalui, tačiau liauna viršūnėlė – puikus signalizatorius, leidžiantis laiku pastebėti plekšnių kibimą, kad galėtum pakirsti, kol plokščiašionė žuvis pernelyg giliai neįrijo masalo.
Kai meškerioji Danijos teritoriniuose vandenyse, laiku ir tinkamai pakirsti žuvį tampa svarbiu dalyku, nes vietinės meškeriojimo taisyklės numato, kad nenormines žuvis privalai paleisti, o inspektoriai pasirūpina, kad šis reikalavimas būtų vykdomas.
Priekrantės ypatumai
Danijos priekrantės gana lėkštos, o ir sąsiauriai, jungiantys Baltiją su Atlantu nėra ypač gilūs. Kategato sąsiauris – ne išimtis, tačiau jo priekrantėje tikslinga tai daryti ne visur, o tik ten, kur gelmė yra šiek tiek didesnė, nes seklesnėse vietose prie masalo niekam prisigauti neleidžia tuntai mažų plekšnių. Šių žuvų Daniją supančių jūrų priekrantėje gausu, tačiau, kaip jau minėjau, reikia aptikti vietą kur telkiasi stambesnės plekšnės. Šiuo požiūriu meškeriojimas čia nuo plekšnių gaudymo Lietuvos priekrantėje mažai kuo skiriasi – čia taip pat reikia ieškoti gylių, duobių, kurias renkasi stambesnės plekšnės.
Didesnės gelmės plotai dažniausiai pasiekiami nuo molų ir prieplaukų. Nuo jų – ne tik „surf“ tipo dugnine, bet ir lengvesniu įrankiu galima užmesti masalą pakankamai toli, kur prasideda 9-10 m gelmė. Vietomis yra ir gilesnių vietų, tačiau visur meškeriotojai susiduria su viena kliūtimi – praktiškai visoje Danijos priekrantėje atitinkamu atstumu nuo kranto ir atitinkamame gylyje supiltas barjeras, susidedantis iš įvairaus dydžio akmenų. Žuvys paprastai laikosi už šio barjero, todėl masalą būtina užmesti už jo.
 |
| Plekšnės mieliau stveria masalą, kai kabliukas dekoruojamas iš toli matomais viliokais – karoliukais, sukrių lapeliais |
Atplėšimas nuo dugno
Akmenų barjeras suteikia meškeriojimui Danijos priekrantėje tam tikrą specifiką. Kai kimba žuvis, turi ją pakirtęs kartu su gramzdu staigiai atplėšti nuo dugno, kad valas neužkliūtų už aštriabriaunių akmenų barjero arba žuvis nenunertų į plyšį tarp jų. Kuo gelmė už akmenų sąvartos didesnė, tuo vieno arba kito varianto tikimybė didesnė. Be to, tai atsitinka ne taip jau retai. Todėl, įgiję patirties, lietuvaičiai ėmė naudoti kiek įmanoma lengvesnius gramzdus – jie greičiau atsiplėšia nuo dugno, o taip pat ir specialų įtaisą, kurio konstrukcija primena sparną, Šis „liftas“ ( tiesioginis vertimas iš vietinio dialekto) labai veiksmingai atplėšia dugninės montažą nuo dugno ir nukreipia į vidurinius vandens sluoksnius.
Tačiau, kad ir kokius gudrius įtaisus naudotum, bet geriau – meškerioti už akmenų barjero. Užsitikrinti tokią poziciją galima tik iš laivelio, išmetusio inkarą reikiamu atstumu nuo kranto. Tad ne vienas lietuvis susitvarkė reikiamus formalumus ir pradėjo meškerioti plekšnes iš valties.
Masalo gramzdinimas
Plekšnes iš valties galima gaudyti dvejopai: vienas būdas vadinasi pasyviu, o kitas – aktyviu. Kuo jie skiriasi? Pirmuoju atveju masalas užmetamas vertikaliai į gelmę, o meškerykotis guldomas ant valties borto arba įtvirtinamas borto laikiklyje. Dugninės montažas susideda iš svarelio ir dviejų pavadėlių su kabliukais. Vienas tvirtinamas prie valo gale pririšto sukučio, o antrasis – prie stangrios vielos pentino, pririšto prie valo 0,50-0,70 cm atstumu nuo pirmojo pavadėlio ir valo jungties.
Maždaug per vidurį tarp dviejų pavadėlių – gramzdas, kurio masė parenkama pagal priedugnės tėkmių ir bangavimo stiprumą tą dieną. Dažniausiai puikiai tinka 28-35 g gramzdai, bet reikia turėti ir sunkesnių. Masalai užmetami taip, kad apatinio pavadėlio kabliukas su masalu atsidurtų ant dugno, o svarelis kabotų, jo nesiekdamas. Pasitaiko, kad plekšnės griebia tik gulintį ant dugno masalą, o pasitaiko, kad stveria ir vieną, ir kitą. Visada yra šansas, kad pakibusį virš dugno masalą aptiks menkė. Bet priekrantėje dažniausiai pasitaiko nedidelės menkutės, kurias pagal taisykles privalai paleisti.
Kai kimba plekšnė, „fyderio“ viršūnėlė dreba, o kai kimba menkė, sulinksta. Šis meškeriojimo dugnine jūroje iš valties metodas ypač tinka gaudyti žuvis didokoje gelmėje, duburiuose, kur nėra stiprių srovių. Su kolega V.Osnovskis po vienu tiltu jungiančiu dvi salas, aptiko duburį, siekiantį 42 m ir pagal tos vietos mastelį laikomą tiesiog bedugniu. Jame puikiai kimba ir menkės ir plekšnės – vienos ragauja masalus, užvertus ant viršutinio kabliuko, o kitos renkasi gulinčius ant dugno.
Vilkimas dugnu
Kai plekšnės kimba vangiai, galima naudoti aktyvesnę taktiką, kuri dar labiau tinka meškeriojimui „fyderiu“. Tačiau reikalingas kitoks montažas, susidedantis iš dviejų beveik vienodo ilgio pavadėlių, kurie gaunami, perkirpus surištą iš pagrindinio valo 50-60 cm valo kilpą. Prie vieno pavadėlio rišamas sukutis, o prie antro segtukas. Juo prisegamas reikiamos masės gramzdas ( klumpės, slidės arba pavažos formos, teko matyti, kad danai naudoja metalines lazdeles, strypelius, kurių vienas galas suplotas, o jame išgręžta skylutė). Prie sukučio rišamas 40-50 cm pavadėlis su kabliuku.
 |
| Kad gramzdas staigiau atsiplėštų no dugno, danų meškeriotojai naudoja įtaisus, kurie vadinami „liftais“ |
Meškeriojama taip: masalas užmetamas ir, kai nugrimzta ant dugno, po nedidelės pauzės imama iš lėto sukti ritės rankenėlė. Keli apsisukimai – vėl pauzė. Paprastai plekšnės gana greitai susidomi virš dugno kelių centimetrų atstumu sklendžiančiu masalu ir stveria jį. Liauna „fyderio“ viršūnėlė puikiai perteikia šį momentą. Du trys linktelėjimai ir galima pakirsti.
Meškeriojimui nuo molo optimaliausias dugninės ilgis – 3,90-4,70 m, o meškeriojimui iš valties parankesni 2,70-3.00 m meškerykočiai (apkrova nuo 60 iki 120 g). Ritė, žinoma, neinercinė, turinti ilgesnę rankenėlę nei standartinės ritės. Valas – pintas. Spalva ypatingos svarbos neturi, tad lietuvių meškeriotojai naudoja ryškesnį – baltą, salotinį, gelsvą.
Kai meškeriojama aktyviuoju būdu, prie pinto valo rišama 5-6 m vienagyslio 0,45-0,60 mm valo arba fluorkarbono atkarpa. Tačiau galima apsieiti ir be jos, vien su pavadėliais iš vienagyslio 0,30-0,35 mm skersmens valo. Kokį naudoti kabliuką priklauso nuo masalo – krevetę ar žuvienos kubelį parankiau pasmeigti ant trumpakočio platoko kabliuko, o kirmėlės tipo masalą – ant ilgakočio, siauresnio kabliuko. Kad plekšnė greičiau pastebėtų masalą, virš kabliuko, meškeriojant pasyviuoju būdu užveriamas spalvotas karoliukas arba kelių karoliukų vėrinukas. Kai meškeriojama aktyviuoju būdu, galima virš karoliukų užverti nykščio nago dydžio sukrės lapelį, kurio blyksniai ir virpesiai vilioja plokščiašones. Toks plekšnių meškeriojimo būdas populiarus visose Skandinavijos šalyse.
