Lietuviai pirmą kartą istorijoje auksu sublizgo ką tik pasibaigusiame Pasaulio karpių žūklės čempionate, vykusiame spalio 3–6 dienomis prie Serbijos sostinės Belgrado esančiame vandens telkinyje, pavadintame Sava ežeru (Savsko jezero), mat to paties pavadinimo upė čia įteka į Dunojų, o vandens telkinys atsiradęs 1967 metais, iš tikrųjų yra viena tos upės atšakų.
Tai padaryti pavyko Rimanto Kičo ir Deivido Sabonio duetui, asmeninėje įskaitoje tapusiems pasaulio čempionais.
Kaip vyko geriausių pasaulio karpinės žūklės meistrų varžytuvės, su kokiais iššūkiais teko susidurti sportininkams, 15min pasakoja Lietuvos rinktinės vadovas, Lietuvos karpininkų asociacijos prezidentas Tomas Būdas.
– Tomai, kelintas šis čempionatas, kiek jame buvo dalyvių ir kelioms šalims jie atstovavo, kuo jis skyrėsi nuo ankstesnių tokio rango varžybų, tarkim nuo pernykščių, vykusių Vengrijoje?
– Tai jau dvidešimtas Karpių žūklės pasaulio čempionatas. Jame dalyvavo 27 šalių pasiuntiniai, kiekvienai šaliai galėjo atstovauti po tris komandas. Kiekvienoje komandoje buvo po du dalyvius. Taigi, vienu metu Savo ežere savo laimę bandė 81 komanda, tai yra 162 karpininkai. Pagal reglamentą, varžybos vyko tris paras, kitaip tariant, 72 valandas be jokios pertraukos.
Visus nustebino ir tai, jog ežere buvo labai mažai karpių, (tikriausiai toks buvo čempionato rengėjų sumanymas), tad daugumai komandų žūklė nesisekė, net apie 60 komandų nepagavo nė vieno karpio... Pasaulinio lygio varžybose tai retas reiškinys.
Būtent todėl mūsiškių laimėjimas yra itin reikšmingas, nes pavyko „nubausti“ ne vieną tituluotą, tarp pasaulio karpinės žūklės meistrų gerai žinomą sportininką iš Ukrainos, Anglijos, Kroatijos, JAV, Serbijos, Rusijos, Belgijos, PAR, Slovėnijos, Graikijos ir galiausiai parvežti į Lietuvą auksą.
Taigi, kaip sakiau, dėl menko karpių kiekio ežere, šis čempionatas pirmiausia iš kitų išsiskyrė sužvejotų įskaitinių žuvų kiekiu. Malonu pažymėti, kad 13 iš jų sugavo mūsiškis Rimanto Kičo ir Deivido Sabonio duetas.
Beje, varžybų eigoje daugelis dalyvių labai piktinosi tokiu skurdžiu vandens telkiniu, nors kita vertus, sąlygos buvo visiems vienodos, o rezultatai parodė, kad nugalėtojais tapo patys pačiausi.
– Nuo kada Lietuvos karpininkai tapo žinomi šios sporto šakos pasaulio elitui ir kokie jų pasiekimai?
– Lietuvos rinktinė pasaulio čempionate dalyvauja nuo 2010 metų. Iki 2016-ųjų mus laikė vidutiniokais, nors buvo, kad labai nedaug pritrūkdavo iki medalių. Na, o 2016 metais Pasaulio čempionate, vykusiame Prancūzijoje, Lietuvos rinktinė komandinėje įskaitoje iškovojo sidabro medalį. Tai jau – pasiekimas, nutiesęs kelią į pripažinimą pasaulyje.
Asmeninėje įskaitoje iki šiandien aukščiausias lietuvių pasiekimas buvo 2014 metais užimta ketvirtoji vieta. Tai padarė Justas Barakauskas ir Remigijus Pupelis.
– Papasakokite apie šių metų Lietuvos karpininkų rinktinės sudėtį ir jos „auksinį“ duetą Rimantą Kičą bei Deividą Sabonį.
– Rinktinėje 11 sportininkų, trys pagrindiniai dvejetai, tai Paulius Pocevičius ir Aurimas Katkevičius, Arūnas Paluckas ir Aurimas Misius, Rimantas Kičas ir Deividas Sabonis, taip pat du atsarginiai duetai – Tomas Klovas ir Darius Grigaitis, du kapitonai – Saulius Navickis ir Mantas Staškus, taip pat mūsų metraštininkas Tomas Pocius ir aš, komandos vadovas.
Komandinėje įskaitoje šiame čempionate pirmi buvo Ukrainos rinktinės nariai, antri kroatai, treti britaii, o mes, nusileidę JAV ir Belgijos ekipoms, likome šeštoje vietoje. Po mūsų rikiavosi ne mažiau žinomi karpinės žūklės asai iš Slovėnijos, Serbijos, PAR, Graikijos.
Tačiau asmeninėje įskaitoje mūsų vyrai Rimantas Kičas ir Deividas Sabonis buvo nenugalimi. Sidabru sužibo Ukrainos atstovai, bronza atiteko duetui iš Didžiosios Britanijos.
R.Kičo bei D.Sabonio duetas susikūrė tik šiemet po atrankos varžybų, nulėmusių kandidatus į šalies karpininkų rinktinę. Mat karpių žūklės Lietuvos čempionatas, kurio metu paaiškėja rinktinės sudėtis, suteikia galimybę pademonstruoti savo gebėjimus ir talentą ne tik patyrusiems vilkams, bet naujokams taip pat.
Jei naujokas iškovoja „bilietą“ į rinktinę, jam tuo pačiu suteikiama galimybė į savo duetą pasikviesti patyrusį žveją. Taip atsitiko ir šiemet.
Lietuvos čempionato debiutantas Deividas Sabonis iš komandos ,,Dzūkijos amūras“, šalies čempionate laimėjusios trečiąją vietą, pasikvietė Rimantą Kičą, kuris pernai pasaulio čempionate Vengrijoje su Gintaru Puzinausku asmeninėje įskaitoje iškovojo penktąją vietą. Štai taip ir atsirado šaunus, naujas ir, kaip matome, auksinis duetas, naujieji pasaulio karpių žūklės čempionai asmeninėje įskaitoje – Rimantas Kičas ir Deividas Sabonis.
– O vis tik kaip šiam duetui sekėsi sužvejoti tą „auksinę žuvelę“?
– Po pirmos žūklės paros ir pirmo sugauto karpio, beje, užkibusio pusę septintos vakaro, mūsiškių sektorių „užpuolė“ šamai, tad iki sekančios dienos ryto be mažų šamukų, karpių kibimo, deja, nebūta.
Todėl ryte pasitarę su kapitonais Sauliumi Navickiu, Mantu Staškumi, nutarėme koreguoti „pašarine bazę“, išimti visus gyvūninės kilmės pašarus ir naudoti tik augalinės kilmės jauką, jį pasaldinus. Mūsų džiaugsmui netrukus kibimai padažnėjo, sektoriuje pradėjo kibti ir karšiai, tačiau šito visgi buvo per maža...
Vėl vyrams teko imtis susibraižyto sektoriaus batimetrinio žemėlapio studijų, mat „dirbo“ tik vienas žvejybinis taškas. Taigi, po ilgų apmąstymų ir ieškojimų pagaliau pavyko rasti, kuria sektoriaus dalimi plaukia karpiai.
Viską teisingai sustygavus, vietoj vieno „dirbančio“ taško atsirado jau trys. Tad įpusėjus trečiai parai gerai žinota, nuo kurios valandos galima tikėtis kibimų ir net kurios meškerės signalizatorius ims cypti.
Pažymėtina, jog mūsų čempionų sektorius pasirodė gan įdomus reljefo požiūriu. Galbūt todėl „dirbantys taškai“ buvo nuo kranto nutolę apie 40–80 metrų. Tačiau įdomiausia tai, kad masalą pateikus bent kelis metrus prošal, ne į „tašką“, kibimo sulaukti nepavykdavo. Aš asmeniškai iki šiol netikėjau, kad žūklėje net vienas metras gali būti lemtingas.
