 |
| Per pusdienį malkų įlankoje dabar galima sumeškerioti porą tuzinų kuojų |
Malkų įlanka – pamėgta uostamiesčio meškeriotojų žūklavietė, tačiau dažniausiai čia meškeriojama ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį ir žiemą, kai šioje patogioje užuolankoje, teikiančioje žuvims prieglobstį nuo polaidžio metu ypač sustiprėjančios Kuršmarių tėkmės ir pavasarinio ledonešio susitelkia būriai karšių, kuojų ir plakių, o vėliau ir stintų, bet šį rudenį kuojos čia ėmė masiškai būriuotis geru pusantro mėnesio anksčiau nei įprasta.
Šis faktas neliko nepastebėtas ir bevielis meškeriotojų telegrafas svarbią žinią išnešiojo po visą Klaipėdą, o nuo pirmųjų rugsėjo dienų ant Smeltės ir Malkų įlankos krantinių tapo ankšta nuo meškeriotojų antplūdžio, nes vietų meškeriojimui čia nedaug, o palei krantines švartuojasi žvejų verslininkų laivai, tarp kurių lieka tik nedideli tarpai.
Kuojos Malkų įlankoje ir pačioje Smeltės upėje gaudomos plūdinėmis meškerėmis, kurių sąranga tradicinė ir susideda iš plūdės, svarelio bei kabliuko. Senosios kartos meškeriotojai naudoja neslankias plūdes, tačiau, klaipėdiečio meškeriotojo Liudo Bartkevičiaus teigimu, slankios plūdės – pranašesnės, nes kartais ilgam meškerykočiui stinga erdvės todėl trimetrinė plūdinė – tinkamiausia, kad galima būtų prisitaikyti prie žūklės sąlygų.
 |
| Kam stinga vietos krantinės, dažnai meškerioja nuo prišvartuotų laivų bortų |
Svarbi detalė: dauguma meškeriotojų naudoja ilgus pavadėlius – nuo 50 iki 70 cm, nors ši žūklavietė nepasižymi stipria tėkme, tačiau manoma, kad ilgai ir lėtai grimztantis masalas – kuojoms patrauklesnis. Žodžiu, čia laikomasi visiškai šiuolaikinės meškeriojimo plūdine meškere taktikos. Tuo labiau, kad ne vienas čia kuojas gaudantis net ir vyresnės kartos meškeriotojas, gana nepatikliai žiūrintis į naujoves, naudoja šiuolaikinį fluorokarbono pavadėlį. Sakoma, kad toks vandenyje beveik nematomas pavadėlis užtikrina geresnį kibimą.
Kuojos malkų įlankoje nėra išrankios ir dažnai tenkinasi ant kabliuko pasmeigtu tešlos rutuliuku, tačiau meškeriotojai masalų joms nešykšti ir gundo rausvaakes musės natūralios spalvos ir dažytomis lervomis, specialiai iškeptų blynų gabalėliais, specialiu naujos kartos masalu „Pellets“, suformuotu iš granuliuotų produktų ir pasižyminčiu viliojančiu skoniu bei aromatu. Naujos kartos masalai vis labiau populiarėja, nes jais galima suvilioti ypač stambių kuojų, kurių masė gali siekti kilogramą. Meškeriotojų teigimu, Malkų įlankoje stambias kuojas geriausiai gundo žuvies kvapą skleidžiantis jaukas.
Meškeriojant nuo krantinės, kurios aukštis nuo vandens siekia du metrus, būtinas graibštas, nes plonu valu pakelti spurdantį stambų laimikį į tokią aukštybę šansų nedaug. Be graibšto daugelis meškeriotojų į žūklavietę atsigabena kėdutes, nes praleisti visą dieną ant kojų – varginanti procedūra. Ypač tada, kai kuojų kibimas apsilpsta, o tai atsitinka periodiškai kas pusvalandį, tarpia tarp kibimo pliūpsnių pailgėja įdienojus, o maždaug nuo septynioliktos valandos ima trumpėti.
Kiek truks nelauktas rudens pradžioje kuojų kibimas Malkų įlankoje? Niekas tokio dalyko nesiima prognozuoti. Tuo labiau, kad šį rudenį anomalijų meškeriojimo srityje pastebima ir daugiau: Baltijos jūroje aktyviai kimba stambios strimėlės, o plekšnių kibimas vėluoja. Klaipėdos uosto akvatoriją užplūdo karšiai, o ešerių kibimas, būdingas rudens pradžiai taip neprasidėjo. Tačiau dabar, kaip kimba kuojos ir per išvyką galima sugauti porą tuzinų kuojų, niekam prognozės nerūpi – daug svarbiau rasti laisvą vietelę ant Malkų įlankos ar Smeltės krantinės.
