Tinkamos sąlygos
Jei yra galimybė, geriausia pasirinkti ežerą ar tvenkinį, kurio ledas – neskaidrus. Pasak patyrusių meškeriotojų, kai gelmėje tvyro prieblanda, švytuoklės geriau vilioja plėšriąsias žuvis. Ypač lydekas ir sterkus.
Suomių meškeriotojai švytuoklėmis taip pat paprastai stengiasi meškerioti didelėje gelmėje – duburiuose, kur žiemą žuvų koncentracija yra didesnė. Ši tradicija prigijo ir Amerikos žemyne, nes švytuoklėmis ten daugiausia gaudomi sterkai, upėtakiai ir amerikinės šalvės, o šios žuvys žiemoja mažiausiai keliolikos metrų gylio duburiuose, aplink kuriuos yra platūs medžioklės plotai.
Lietuvoje dauguma ežerų – vidutinio gylio, tad ir žvejojama daugiausiai 4-8 m gelmėje. Tiesa, Tauragne, Asvejoje, Dižiulyje (Alytaus r.) Dusioje, Sartuose, Vilkokšnyje ir kituose ežeruose yra gilių duburių, kur susitelkia ešeriai ir kur juos galima sėkmingai žvejoti 20-40 metrų gelmėje.
Beje, antroje žiemos pusėje pradeda aktyviau kibti sykai. Šias puikias žuvis galima sėkmingai gaudyti ten, kur jos pakyla iš duburių į viršutinius vandens sluoksnius medžioti įvairių vėžiagyvių, mailiaus, šoniplaukų. Žinoma, šios meškeriojimo vietos irgi yra giliuosiuose ežeruose.
Ar sekliuose mūsų krašto vandens telkiniuose tikslinga meškerioti švytuoklėmis? Pasirodo, ežerai ir tvenkiniai, kur vidutinis gylis neviršija 5-7 m., taip – produktyvios žūklavietės, o ypač švytuoklės praverčia Kuršių ir Kauno mariose.
Švytuoklių piruetai
Kai pirmą kartą nugramzdini švytuoklę po ledu, neturi jokio supratimo, kaip šis masalas veikia. Kita vertus, meškeriotojas neturi galimybės pažvelgti į gelmę ir pamatyti masalo piruetus. Tai galima padaryti tik specialiuose akvariumuose, kurių gylis – nuo 2 iki 4 m. Jei turite tokią galimybę, būtnai ja pasinaudokite, kad galėtumėte stebėti švytuoklių eigą ir turėtumėte supratimą, kaip šie masalai užsiveda.
Kodėl švytuoklę neparanku bandyti sekliame vandenyje? Seklesniame nei vieno metro vandenyje švytuoklės paprasčiausiai neįsibėgėja. Kuo trumpesnė valo atkarpa tarp meškerės ir masalo, tuo mažesnis švytuoklių žingsnis. Tai reiškia, kad masalas nuo eketės nuplaukia ne metrą ar du, o vos 20-30 cm. Tad tolėliau esančios žuvys jo paprasčiausiai nepastebi. Jei norite kuo labiau išnaudoti unikalias švytuoklių savybes, meškeriokite mažiausiai 2 m gelmėje.
Kad švytuoklė užsivestų ir pradėtų judėti iš vieno šono į kitą, masalą reikia kistelti virš dugno maždaug 40-50 cm ir atsargiai paleisti grimzti. Švytuoklė tada nusklendžia į šoną, paskui, jei meškeriotojas vienoje padėtyje lygiai laiko meškerėlės viršūnėlę, apsisuka ir sklendžia į priešingą pusę, vis labiau įsibėgėdama, tačiau ilgainiui švytavimai ima trumpėti, masalo inercija gęsta. Kai valas nustoja judėti nuo vieno eketės krašto prie kito, švytuoklę reikia vėl užvesti.
Nuo kranto į gelmę
Geriausia meškeriojimo švytuoklėmis taktika – ėjimas nuo kranto į tuos plotus, kur gelmė didesnė. Kita vertus, ji patogi tuo, kad nereikia vinguriuoti ledu zigzagais ir įvairiose vietose gręžti aibę ekečių, ieškant ešerių būrelių.
Pakanka pasirinkti tam tikrą kryptį ir didesnio gylio zonoje pamažu didinti masalo kalibrą: 2-3 m gelmėje žvejojama 3-4 cm, 3-4 m – 4-5 cm, 4-5 m – 5-6 cm, 5-7 m – 6-7 cm, 8-10 m – 8-9 cm, o giliau – 10-15 cm dydžio švytuoklėmis. Išimtį sudaro tik sterkai, mat jie net ir kelių metrų gelmėje paprastai mieliau griebia 8-12 cm švytuokles
Ką reikia ir ko nereikia daryti?
Kaip meškeriojama švytuoklėmis? Pirmiausia reikia turėti užtektinai kantrybės. Mat norint sukurti savąją žūklės schemą, tenka nemažai eksperimentuoti. Geriausia pradėti nuo abėcėlės, kurią rekomenduoja švytuokles tobulinantys ir konstruojantys kompanijos „Salmo“ ekspertai. Kai masalas nugrimzta į reikiamą gelmę, reikia meškerėle jį pakelti nuo dugno 30-50 cm. Tada masalas paleidžiamas sklęsti, o meškerės viršūnėlė turi grįžti į pradinę padėtį. Nepamirškite kad masalo pakėlimas – tik ciklo pradžia. Šį procesą galima palyginti su sieninio laikrodžio švytuoklės užvedimu. Kai valas atsipalaiduoja, švytuoklė ima sklęsti, tačiau paklusdama fizikos dėsniams, ji neria ne žemyn, o „pabėga“ nuo eketės į šoną. Tai trunka, kol leidžia masalo įgyta inercija.
Tada masalas apsisuka, grįžta prie eketės ir nusklendžia į priešingą pusę. Taip unikali blizgė gali švytuoti ne vieną kartą. Šis švytavimas aiškiai matomas, nes valas eketėje juda nuo vienos eketės sienelės prie kitos. Būtina sulaukti to momento, kai valas nustoja judėti. Tai reiškia, kad masalas pakibo tiesiai po ekete. Šis momentas yra labai svarbus.
Ekspertų nuomone, jei plėšrūnas neatakavo aktyviai judančios švytuoklės, labai tikėtina, kad jis griebs aprimusį masalą. Žinoma, jei švytuoklė pakliuvo į plėšrūno akiratį. Pusė kibimų įvyksta tada, kai švytuoklė pakimba po ekete. Švytuoklių stebėjimai parodė, kad iš pažiūros nejudrus masalas vis tiek dar virpa. Žmogaus akiai tai beveik nepastebima, bet tiek godus ešerys, tiek lydeka šiuos mikrovirpesius puikiai junta. Nuo to momento, kai švytuoklė įsiūbuojama iki masalas stabteli, praeina nuo 6 iki 30 sekundžių. Kuo didesnė žūklavietės gelmė, tuo ilgiau švytuoklė švytuoja...
Aštuoniukės trajektorija
Šis aprašymas atskleidžia svarbiausias unikalaus poledinės žūklės masalo – švytuoklės savybes. Meškeriotojai jas panaudoja labai įvairiai. Štai lenkų meškeriotojai sukūrė naują žūklės švytuoklėmis stilių, kuris ypač tinka meškeriojant kuprotomis švytuoklėmis.
Jei, paleidus švytuoklę sklęsti, virš eketėlės meškerės viršūnėle bus brėžiamas aštuonetukas, tai gelmėje blizgė-švytuoklė tiksliai atkartos tokią pat trajektoriją. Kadangi kuprotos švytuoklės yra trumpesnės nei laibos jų sesutės, tai šiuos masalus daug lengviau paleisti plaukti aštuoniuke. Žinoma, vertėtų nepamiršti, kad nustojus piešti aštuoniukes, reikia ne mažiau kaip 10-12 sek. laukti, kol masalas visiškai sustos. Šis meškeriojimo švytuoklėmis metodas ypač tinka per atlydį, kai eketėse nėra nė gramo ledokšnių.
