Manau, kad dar ne visi pamiršo labai paprastą, tačiau veiksmingą vyresnės kartos meškeriotojų nuostatą, sakančią, kad didelis masalas atneša stambų laimikį ir atvirkščiai. Ilgainiui ši nuostata išsitrynė iš mūsų kasdienės leksikos ir dabar, tik atsivertęs kelių dešimtmečių senumo žurnalus gali pamatyti stambius laimikius, suviliotus atitinkamo dydžio spiningo masalais. Dažniausiai blizgėmis. Dabar suprantu, kad prie tokios permainos žymiausiai prisidėjo spiningo masalų gamintojai pradėję septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje neregėto masto lenktynes dėl teisės savo masalus ar masalą vadinti pačiais veiksmingiausiais.
 |
| Šis paveldo modelis gali būti vadinamas mažyliu, nes jos lapelis tik šiek tiek didesnis už monetą, o ir sukrės masė vos vos viršija 20 g |
 |
| Į stambaus kalibro sukrių svarelius dažniausiai įliedavo masalo ašį, o kilputes sulituodavo ir nuo lapelio atskirdavo tarpikliu |
Tai buvo svarbu konkurencinėje kovoje rinkodariniu aspektu, tačiau, kaip tai atsiliepė tolesnei spiningavimo raidai. Naujas tikslas suformavo ir naują „ideologiją“, kurios dievuku tapo... kibimas. Štai spiningo masalų ešeriams vilioti gamintojai ir šiandien tiesiogiai bei netiesiogiai tebedeklaruoja, kad jų masalai bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje ir bet kuriuo laiku užtikrins kibimą.
Suprantama, kad tokiam tikslui pasiekti visos priemonės geros. Taip pat suprantama, kad stambių ešerių skaičius nėra begalinis, o štai smulkokų, tokių, kuriuos mūsų seneliai nė gaudyti nesiteikdavo, labai didelis. Tereikėjo pagaminti nedidelę sukrę, kurią namų sąlygomis, neturint štampo sunku nusikaldinti ir įteiktį ją spiningininkams. Smulkių ešerių kibimą tokią sukrė garantuoja.
Dabar pažiūrėkime, kur ir kaip ji naudojama. Daugelyje Europos vandens telkinių toks masalas kaip ir mikroguminukas grėsmės ešerių populiacijai nekelia, nes juose sugautos žuvys paleidžiamos, o jei ir išiimamas iš apyvartos vienas kitas egzempliorius, tai dažniausiai tai būna trofėjinė žuvis, pretenduojanti į asmeninį ar šalies rekordą. Mūsų krašte meškeriojimo kultūra labai skiriasi nuo to apie ką dabar kalbėjau, o taisyklės neriboja sugautų ešerių norminio dydžio. Tad nieko nuostabaus, kad spiningininkai nuo Nidos ar Juodkrantės molo šimtais traukia smulkius ešerius ir krauna juos į kibirus.
 |
| Dauguma senųjų modelių buvo konstruojami su tiesiogiai ant ašies užvertu lapeliu |
Nieko stebėtino ir tame, kad rimti spiningininkai jau prakalbo, jog būtina į meškeriojimo taisykles įvesti leistino įsidėti į laimikio krepšį ešerio dydį. Vieni teigia, kad jis turi būti 20 сm, kiti mano, kad užtektų 15 cm, o treti tikina, jog jis turi būti ne mažesnis nei 25 cm. Žinoma, koks tas dydis turėtų būti – diskusijų objektas, bet, matyt, kad jis tikrai reikalingas, o svarbiausia, kad jis skatina prisiminti ankstesnę meškeriotojų išmintį: didelis masalas – stambus laimikis.
Toji logika turėjo prasmę, nes tais laikais Kuršių mariose klumpinis ešerys buvo normalus laimikis, tačiau tiesa ir tai, kad niekas negaudė ešerių jauniklių. Pažiūrėkit į mano kolekcijoje surinktą paveldą – senųjų Kuršmarių spiningininkų sukres, kurių parametrai nesunkiai nuspėjami pagal šalia gulinčią monetą.
 |
| Raudonų vilnonių siūlų sijonėlis buvo laikomas būtinu pavasarį ir rudenį naudojamų sukrių elementu |
Tai masalai, kurį atakuoti net ir vidutiniokas ešerys ryšys tik per absoliutų badmetį. Šios sukrės yra iki 10 cm ilgio, daugelis sveria 50-70 g, bet yra ir sunkesnių egzempliorių. Žvilgtelėjus į jų trišakius nekyla jokių abejonių, kad tai selekciniai masalai. Kitaip tariant, instrumentas, atsijojantis smulkų laimikį. Manau, kad šia vyresnės kartos meškeriotojų logika reikia vadovautis ir mums. Meškeriokime stambiais masalais, kad gaudytume tik rimtą laimikį, o ne jauniklius.
