Tačiau be to, kad banginiai – tipiški šiltakraujai gyvūnai, labai klaidingai įsivaizduojame jų galimybes ir dar prasčiau žinome jų gyvenimo būdą. Banginiai – turbūt patys keisčiausi mūsų žydrosios planetos įnamiai, idealiai prisitaikę gyventi vandenynų platybėse. Nedaugelis iš mūsų be specialaus žinyno pasakytų, kad kašalotai gali panerti į 1000 m gelmę, kur slėgis 100 kartų didesnis už tą, kuris yra paviršiuje, kad, neriant gelmę, gigantiškų gyvūnų pulsas sumažėja iki 10 kartų per minutę, o kraujas nebecirkuliuoja pelekų, odos ir uodegos kraujagyslėmis, tad deguonies atsargos tenka tik širdžiai ir smegenims.
Ne visiems žinoma, kad kašaloto smegenys sveria 8 kg ir yra didžiausios iš visų žinduolių, o mėlynojo banginio, kuris yra žymiai stambesnis už kašalotą, smegenys sveria tik 3 kg.
Bet labiausiai stulbinantis faktas, kad banginis gali... dainuoti. Pati trumpiausia arija trunka 6 minutes, o pati ilgiausia – maždaug pusvalandį. Šis faktas stulbinantis ir ribojasi su fantastika todėl, kad banginiai neturi... balso stygų. Maža to, banginiai neturi uoslės, o jų regėjimas praktiškai atrofavosi. Visą informaciją, kuri banginiams reikalinga, jie išgirsta savo jautria klausa, todėl jų smegenys nuolat užimtos po vandeniu sklindančių garsų analize.
Ar žinote, kad banginių uodegos tokios pat unikalios kaip žmogaus pirštų antspaudai? Ant banginių uodegų susiformuoja unikalus ornamentas iš senų randų, naujų įbrėžimų ir įkandimų, bei rudųjų dumblių dėmių. Beveik nėra logikos banginių varduose, pvz, kuprotasis banginis neturi jokios kupros, o taip buvo pramintas todėl, kad, prieš nerdamas į gelmę, iš vandens iškiša beveik visą nugarą. Stebėtina ir tai, kad 20 m ilgį siekiantys finvalai – vieninteliai gyvūnai planetoje, kurių kūno spalva – asimetriška: vienas (dešinysis) šio banginio šonas – baltas, o kairysis – juodas.
Patys didžiausi keliautojai – pilkieji banginiai. Kiekvieną rudenį jie nuplaukia kelis tūkstančius kilometrų iš ganyklų Beringo sąsiauryje ir Čiukčių jūroje iki Kalifornijos pusiasalio lagūnų, kur patelės gimdo palikuonius. Vasarį pilkųjų banginių voros leidžiasi atgal į šiaurę. Be to, šio tris mėnesius trunkančios kelionės metu pilkieji banginiai tik retkarčiais stabteli pasnausti. Tad mūsiškų ungurių kelionės į nerštavietes Sargaso jūroje tokiame fone atrodo labai kukliai.
