Kaip tapti nematomu?
Vėstančio vandens periodo pabaigoje instinktas taikiosioms žuvims ima kuždėti, kad jos turi atidžiau stebėti aplinką, jei nori jaustis saugios. Margas lydekų apdaras rudo mirštančių vandens augalų fone tampa prastai įžiūrimas, todėl plėšrūnės nepastebėtos gali paslapčia prisėlinti prie pat potencialių aukų ir žaibiškai atakuoti. Paprastai po tokio veržlaus išpuolio lydekos nasruose atsiduria užsižiopsojusi kuoja arba nuklydusi nuo tunto į šalį seliava.
Todėl rudenį taikiųjų žuvų svajonė – tapti nematomomis. Nors absoliučiai šimtu procentų ši svajonė tapti realybe negali, tačiau nušveistu sidabru spindėjęs vasarą kuojų ir plakių, aukšlių ir karšių apdaras priblanksta ir įgyja švino atspalvį, todėl apniukusiomis dienomis padeda susilieti su aplinka, o saulėtu oru ne taip atspindi klastingus spinduliukus, prasibraunančius į gelmę ir absoliučiai ne laiku skaisčiai blyksinčius ant žvynų. Kad būtų apsaugotos nuo tokių šviesos efektų ir visų kitų atsitiktinumų, karpinės žuvys buriasi tamsiuose duburiuose. Čia jos gali jaustis palyginti saugios, nes prieblandos zonoje žalia, melsva, pilka, plieno ar net raudona spalva akių nerėžia. Atvirkščiai reikia gerai įsižiūrėti, kad pamatytum žuvies kontūrus.
Ryškumo standartas
Nors plėšriosios žuvys tais atvejais, kai sunku įžiūrėti grobį, stengiasi įsiklausyti į šoninės linijos priimamus signalus, tačiau vis tiek prieš pastveriant grobį reikia pamatyti bent jo kontūrus. Pasitaiko, kad dėl regos ypatumų plėšrūnės noriai atakuoja ryškiai geltonus, raudonduodegius ir raudongalvius, o saulėtomis dienomis – net violetinius ir ryškiai mėlynus spiningo masalus, tačiau lygiai taip pat jos stveria pilkus kaip pelė ar purvo spalvos masalus. Žūklės ekspertų ir ichtiologų nuomonės šiuo klausimu sutampa: tomis dienomis ar valandomis, kai lydekos stveria visus masalus iš eilės, jos tiesiog yra labai aktyvios ir stengiasi kuo ilgesniam laikui prikimšti skrandį. Tačiau, jei šis rajumo periodas baigiasi, gali joms siūlyti tuos pačius masalus iš eilės, o rezultatas bus lygus nuliui. Na, gal ne visai, tarkim, kokia nors lydekaitė stvers masalą, bet tai tik patvirtina prielaidą, kad kibimas – atsitiktinis. Tokiomis dienomis reikia griebtis veiksmingos žūklės taktikos, o tai reiškia, kad būtina nustatyti, kokio ryškumo ir kokios spalvos turi būti spiningo masalas, kad jis būtų gerai pastebimas lydekoms?
Viena versija
Spalio pirmomis dienomis gavau iš vieno kolegos, gyvenančio Švenčionių rajone, žinutę, kad jam pavyko per vieną žūklę ištraukti 9,5 ir 6,5 kg lydekas. Tai trofėjai iš tos kategorijos, kurią spiningininkų kasta vadina seliavinėmis lydekomis. Žinutės siuntėjas patvirtino šią prielaidą, pranešdamas, kad sužvejotų lydekų skilviuose rado po kelias nesuvirškintas seliavas. Suprantama, kad lydekos buvo sugautos velke dideliame gylyje, viršijančiame 15 metrų, kur prasideda prieblandos zona. Na, o svarbiausia toje žinutėje man buvo nuoroda, kad abi „mamytės“ susigundė baltu žuvelės formos guminuku, kurio ilgis siekė 20 cm. Guminukas „Relax“, kuriuo žvejojo mano pažįstamas, ne balkšvas, šviesus ar išblukęs, o būtent baltos kaip sniegas spalvos, be menkiausio taškelio. Šis faktas leidžia manyti, kad tokia masalo spalva – optimaliausia.
Per daugelį metų surinkta statistika rodo, kad balti kaip pienas masalai, veiksmingi įvairiose situacijose, tačiau jais ypač paranku žvejoti drumstame vandenyje, didelėje gelmėje, apyaušrio metu ar vakaro sambrėškose. Žodžiu, tada, kai reikalingas gerai įžiūrimas masalas. Nieko stebėtino čia nėra: balta spalva – bazinė masalų spalva. Antra, daugelio spiningo masalų – guminukų, voblerių, poperių papilvės baltos, o meniškai margintų visomis vaivorykštės spalvomis nugarėlių lydekos nemato. Jos neturi jokių šansų tai pamatyti, nes dažniausiai atakuoja iš apačios, nuo dugno, kur tūno užlankose, laukdamos grobio. Tad patartina visada žūkladėžėje turėti gana išsamią baltų masalų kolekciją.
