Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinkle, spausk čia.
Atsisėdame valtyje kuo patogiau, kad nekeltume triukšmo ir imame laukti ženklo, liudijančio, kad prie jauko atplaukė karšių būrys...
Permainos
Baigiasi rugpjūtis ir vasara tampa kiek kitokia – saulė jau šviečia žemesniu kampu, rytai vėsesni, nors įdienojus tarpais dar karščiau nei liepos mėnesį, vienas kitas lapas jau nučeža ant žemės, o kartu su šiomis dar vos pastebimomis permainomis keičiasi ir žuvų apetitai. Tiksliau, apetitai nemažėja, o mainosi gausaus žuvų valgiaraščio prioritetai.
Margašonės lydekos, visą vasarą ieškojusios vėsesnio vandens ir medžiojusios palei sėklius, dabar pasislenka arčiau krantų ir dairosi ne karosėlio, tinkančio lengvam vasaros užkandžiui, o solidesnio karoso arba karšioko, sprindinės kuojos. Todėl net ir gyva žuvele gaudant nereikia baidytis gabaritiškesnio masalo, na, o dirbtinių masalų arsenale reikia pasiieškoti stambesnių sukrių, vartiklių, voblerių, žuvytės formos guminukų. Beje, ne iš vieno meškeriotojo girdėjau, kad šių metų šiltojo sezono spiningo masalų spalva – geltona plius raudona ar salotinė su raudonais intarpais. Šiais guminukais ne tik lydekų, bet ir ešerių jau sėkmingai pameškeriota Veisiejyje, Nieduje, Beragyje, Dysnose ir Dysnykštyje. Tikriausiai jie ir kitose vietose daug kam atnešė sėkmę. Kol šilta, vis dar kimba šamai. Apie įspūdingus laimikius negirdėti, tačiau Neryje, Nemune, Nevėžyje, Siesarties ir Bebrusų ežere sugaunami įvairaus svorio vidutiniokai.
Upėse jau prasidėjo sėkminga šapalų ir meknių žūklė. Dabar ypač išpopuliarėjo šių žuvų žūklė ne tik spiningu, bet ir bolonijos stiliaus meškere masalui ir jaukui naudojant žirnius. Iš tauragiškių meškeriotojų girdėjau, kad Nemune dabar tokiu masalu galima suvilioti per pusdienį iki tuzino stambių šapalų.
Valgiaraštis
Nors visokių visokiausių minčių ateina į galvą, bet nepamirštu kaip ir mano kompanionas stebėti plūdę. Jaukas subertas į reikiamą vietą prieš gerą pusvalandį, o karšiai dar nepasirodė. Nori nenori imi galvoti, kad štai tirpsta saulėtekio valanda, kai kibimas būna pats geriausias, o žuvys aplenks mūsų pasirinktą meškeriojimui vietą.
Apmaudu būtų, nes Sugardo karšiai garsėja dydžiu ir jėga. Sakyčiau, net ir gretimame Ažvintyje, kuris gerokai didesnis, tokių karšių nėra. Dar po pusvalandžio nubraukiu nuo kabliuko „sumuštinį“ iš musės lervų bei kviečių grūdų ir kabinu slieką. Užmetu masalą į tą pačią vietą centimetro tikslumu. Plūdė sustingsta jokio vėjelio nejudinamame vandenyje. Nuo vandens kyla į vaiskias rytietiško šilko skaras panaši miglelė. Po kelių minučių plūdė staiga atgyja, susijudina, dar ir dar. Nejaugi pūgžliokas arba neužauga ešerys aptiko masalą? Akis nuo plūdės kuriam laikui atitraukia vos ne vandens paviršiumi skriejanti nendrinė lingė. Kai vėl pažvelgiu kur reikia, matau, kad plūdė jau guli ant šono ir virpa lyg drugio krečiama. Paskui ji ima stotis vetikalion padėtin ir neskubėdama plaukia į šoną. Pakertu. Meškerė sulinksta, solidžios žuvies svoris įtempia valą. Nėra jokios abejonės, kad tai – karšis. Kai kilograminis auksašonis atsiduria graibšte, su palengvėjimu atsidūstu. Žvejai prietaringi: sako, jei atitrūksta pirma žuvis, geros žūklės nesitikėk.
Tenka atsiprašyti visą vasarą antrame plane atsidūrusio slieko ir vėl naują verti ant kabliuko. Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje žuvys, žinoma, nesibaido augalinio maisto, tačiau vis dažniau renkasi gyvus masalus. Ypač slieką. Tad rengiantis meškerioti karšių, sliekų reikia turėti visada. Lygiai taip pat ir upėje meškeriojant į jauką reikia įmaišyti ne tik musės lervų, bet ir kapotų sliekų. Į upes kylantys žiobriai, ūsoriai, stambios kuojos ir meknės neniekina perluotės mėsos, o šapalai, ešeriai gerai kimba, kai jiems pasiūlomas vingilis – nėgės lerva, gyvenanti dumble ir primenanti mažą unguriuką.
Staigmena
Kokią valandą gerai kibę karšiai kiek aprimo. Gal pasisotino dosniai pažertu jauku, o gal baigėsi pusryčių laikas, bet kibimai tapo reti. Todėl labai nustebau, kai ramiai besisūpuojanti plūdė staiga smailiu kampu nėrė po vandeniu. Žuvis pasikirto pati. Ir priešinosi kaip pašėlusi. Tačiau net ir žinodamas, jog tai – tikrai ne karšis, gerokai nustebau, kai prie valties pritraukiau solidžią raudę. Vadinasi, ne visada raudės kimba joms būdingose vietose – plotuose, tankiai prižėlusiuose vandens augalijos. Šiandien gi meškeriojame solidžiame gylyje. Nors galbūt tuo ir nereikėtų stebėtis, nes senesnės kartos meškeriotojai vieningai laikosi nuomonės, jog solidi žuvis kimba gelmėje. Išimtį turbūt sudaro tik pūgžliai. Šių dygliuočių, iš kurių verdama skaniausia pasaulyje žuvienė, gali aptikti giliausiose karšių sietuvose.
Raudė tapo paskutiniu to saulėtekio laimikiu. Oranžiniam saulės diskui pakilus virš stūksančio aname krante miško, karšių vietą tuojau užėmė smulkios kuojos, kurios kibo godžiai, tačiau nesugebėdavo apžioti solidesnio slieko. Tad vieningai nutarėme toliau nebemeškerioti. Valtis tykiai sliuogė išilgai kranto, kol pagaliau išvydome įlankėlę, iš kurios išplaukėme prieš penkias valandas. Pakrantėje pamatėme senioką, iš kurio skolinome valtį.
- Kaip kibo? – paklausė jis, kai valties pirmagalys atsimušė į kranto smėlį.
- Po dešimt žuvų turim, – atsakiau.
- Na, o sliekai pravertė...
- Ir dar kaip...
- Sakiau gi, kad už kirminėlį šiuo laiku nieko geriau nerasi, – tarė senasis meškeriotojas.