Apsistoję buvome žvejų sodyboje, kur buvo speciali vieta žuviai valyti. Nusinešiau laimikį ten ir ėmiau skrosti, nes rengiausi ešerius parūkyti, o perpeles sugalvojom iškepti ant žarijų, nes taip patarė vietiniai. Kai atėjo eilė skrosti perpeles, perrėžiau pirmajai pilvą ir ant dorojimo lentos pabiro... žuvelės. Perpelių žiomenyse dantų neradau, todėl labai nustebau, kad jos prisirijusios stintelių ir aukšlių. Tą dieną sugavau dvi kilogramines perpeles, tad nieko nelaukdamas išskrodžiau ir antrąją. Toji taip pat buvo surijusi, kiek galima buvo spręsti pagal apvirškintas liekanas, maždaug septynias, gal aštuonias žuveles.
Girdėjau, kad Volgoje, Kaspijos priekrantėje, vietinių rūšių silkes sėkmingai galima gaudyti spiningu. Teigiama, kad kartais Volgos silkės kimba taip agresyviai, jog neįmanoma sugauti per jas kitų žuvų. Kas toji perpelė? Ir nejaugi ji – plėšri silkė? – klausia Mantas Rimaila.
Perpelė (Alosa fallax – lot.) ir jos gigantiška giminaitė alsė, arba didžioji perpelė (Alosa alosa – lot.), praėjusio amžiaus viduryje buvo įrašytos į Raudonąją knygą, nes šios žuvys, akademiko Juozo Virbicko duomenimis, jautrios įvairioms cheminėms medžiagos, teršiamų upių deltose nesiveisia, todėl jų laimikiai industrializacijos laikotarpiu labai sumažėjo, o mažėti pradėjo dar ikikariniais metais, kai Klaipėdoje buvo pastatytas celiuliozės ir popieriaus fabrikas.
Prieš pusę šimto metų Lietuvos žvejų laimikiai siekė kasmet 200–300 tonų, o nuo 1957 m. šios vertingos verslinės žuvys nebežvejojamos. Alsės buvo dar retesnės ir tokios tebėra, nors kaimyninėje Latvijoje jų pasitaiko sugauti. Kadangi perpelė paplitusi Šiaurės Atlante, tai ėmus mažiau teršti Lietuvos upes ir kiek apsivalius Nemuno deltai, ji vėl galėjo atklysti iš kitų vandenų ir čia imti veistis. Perpelė labai panaši į mums visiems gerai žinomą Atlanto silkę, nes priklauso tai pačiai silkinių žuvų šeimai, tačiau skiriasi nuo minėtos silkės juosvų dėmių virtine, išsidėsčiusia per visą kūną palei šoninę liniją, taip pat kitokiu žvynų išsidėstymu. Todėl perpelė labiau panaši į Kaspijos silkę, mūsuose žinomą ivasi vardu.
Perpelės išauga 50–60 cm ilgio ir 1,5 kg svorio, o alsės dar didesnės – iki 75 cm ir 6 kg svorio. Tad nieko nuostabaus, kad be mėgstamų planktoninių ir bentosinių vėžiagyvių, jos mielai maitinasi smulkiomis žuvelėmis – daugiausia smėlinukių, bretlingių, strimėlių jaunikliais bei stintelėmis. Tad spiningu jas galima sumeškerioti.
