Siųsk istoriją konkursui „Pagavai-paleisk“ ir laimėk valtį.
Pradėkim nuo trumpo ekskurso į praeitį: žuvų gaudymas – laikomas vienu seniausių verslų, o žvejo profesija – antra seniausia profesija pasaulyje. Kai tolimoje senovėje žmonės gaudė žuvis, jie turėjo konkretų tikslą – užtikrinti bendruomenės maisto poreikius. Net patys didžiausi tų laikų fantazieriai negalėjo nė pagalvoti, kad kada nors bus žvejojama ne dėl laimikio, o dėl poreikio turiningai praleisti laisvalaikį.
– Patikslinkim šį aspektą... Kitaip tariant, tiesiog dėl pramogos...
– Toks meškeriojimo, o ypač karpių meškeriojimo apibūdinimas – pernelyg šabloniškas ir vienpusis. Pramoga – trumpalaikis dalykas. Tarkim užsukai į atrakcionų parką, pasivėžinai karusele ir pamiršai. Meškeriojimas – nuoseklus laisvalaikio užsiėmimas, kuriam skiriama daug laiko, kuris reikalauja tobulinimosi ir žinių, tad aš vadinčiau jį procesu, o ne pramoga... Bet grįžkim prie to, koks buvo praeityje požiūris į laimikį. Absoliučiai vartotojiškas, kaip dabar pasakytume. Tais laikais niekam ir į galvą negalėjo ateiti, kad žuvys bus veisiamos, o vartotojiškiems poreikiams patenkinti bus sukurta akvakultūra, kasmet išauginanti milijonus tonų žuvies mūsų stalui.
– Ar tai reiškia, kad požiūris į laimikį pasikeitė ir dabar jis turi kitokią, iš esmės simbolinę prasmę?
– Be jokios abejonės, ir tai ypač vaizdžiai atsispindi karpių meškeriojimo tradicijose. Šiandien nieko nebestebina nuotraukos su karpių meškeriotojais, bučiuojančiais laimikį ir paleidžiančiais jį. Niekas jų nebelaiko keistuoliais, atsisakančiais savo noru „dvidešimties kg mėsos“. Bet tai ne viskas. Tose nuotraukose veidai švyti šypsenomis, jos – geriausias įrodymas, kad tikrasis atpildas – fotosesija su trofėjumi. Būtent trofėjinių žuvų gaudymas – svarbiausias karpių meškeriotojo tikslas. Tam rengiami turnyrai, tam tobulinami įrankiai ir meškeriojimo metodai, apgalvojama ypatinga taktika ir kuriami masalai. Jei kiekvienas karpių meškeriotojas turėtų du gyvenimus, tai vieną praleistų virtuvėje, kočiodamas masalinį kukulį, galinti suvilioti didžiausią karpį. Šių žuvų meškeriojimas tiek individualia, tie komandine prasme šiandien yra rekordų siekimas. Jau vien todėl reikia paleisti laimikį, kad karpiai , kurie gyvena ilgai, toliau augtų, ir, galbūt, tau vėl užkibtų po kelerių metų. Štai jums ir atsakymas, kodėl per karpių meškeriojimo turnyrus visas laimikis po svėrimo paleidžiamas. Kita vertus, kaip gali nebūti dėkingas stambiam auksažvyniui, kuris tau padovanojo prizinę vietą. Privalai paleisti jį sveiką ir galintį po patirto streso išgyventi.
 |
| T.Būdas: joks save gerbiantis karpių meškeriotojas nenaudos nekokybiškų jaukų ir masalų, kurie galėtų pakenkti juos prarijusio karpio būklei |
– Nuomonės, kurios išsakomos meškeriotojų forumuose, liudija, kad ši nuostata įsišaknija ir jos laikomasi ne tik per varžybas, bet ir paprastai meškeriojant...
– Taip. Antra, vis daugiau meškeriotojų įsitraukia į LKA veiklą, jiems
tampa nesvetimos mūsų idėjos ir principas pagavai – paleisk...
– Kodėl tokie poslinkiai menkai juntami tarp plūdininkų, dugninėmis ir kitais būdais žuvis gaudančių meškeriotojų?
– Esu karpių meškeriotojas, ne plūdininkas, todėl apie tai galiu spręsti tik sąlyginai. Anksčiau žuvų išteklių tausojimo principus aktyviai propagandavo muselininkai, bet jų veikla pastaruoju metu priblėso. Gal sumažėjo pačių muselininkų gretos. Tačiau tarp spiningininkų – tikrai daug tokių, kurie per sezoną paleidžia daugybę sugautų žuvų. Spiningininkų fotosesijų su laimikiu galima pamatyti internetinėje erdvėje ko gero netgi daugiau negu karpių meškeriotojų, o kad tarp kuojas gaudančių meškeriotojų pagavai – paleisk principo idėjos ne tokios populiarios, manau, lemia aplinka. Kai nematai aplink save sektinų pavyzdžių, apie daug ką nesusimąstai.Apie tai, kiek metų auga žuvis, kol pasiekia tokį dydžį, kad gali išneršti. Apie tai, kokie mūsų vandenų žuvų ištekliai? Apie tai ar etiška žuvis meškerioti per nerštą? Bendraminčių aplinka suformuoja priešpriešą tūkstantmečiui pareities instinktui, kad visą laimikį reikia krauti į krepšį. Aplinka leidžia suvokti, kad dabartiniame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje meškeriojimas tapo atgaiva nuo nepaliaujamo gyvenimo tempo, o meškeriojimas be žuvų neįmanomas...
– Ar galima teigti, kad karpių meškeriotojui jo laisvalaikio užsiėmimas, laikantis tradicijų ir nuostatų, tam tikra prasme – gyvybinis poreikis?
– Manau, jog būtent taip ir yra. Šį poreikį labai sustiprina suvokimas, kad esi tarp bendraminčių, kurie tave supranta. Todėl kviečiu kiekvieną, susidomėjusį karpių meškeriojimu įsitraukti į karpininkų asociacijos veiklą. Tą patį rekomenduoju ir kitiems meškeriotojams – burtis į bendraminčių bendruomenes. Turbūt, puikiausias ir pats naujausias tokios iniciatyvos pavyzdys – neseniai įsikūręs „Meškeriotojo“ žurnalo klubas, vienijantis keliauti ir ieškoti naujų vandenų linkusius meškeriotojus.
 |
| Kad karpis nesusižalotų, jis sveriamas specialiame lopšyje |
– Ar manote, kad pagavai – paleisk principas gali padėti atstatyti sumenkusias žuvų populiacijas konkrečiuose vandens telkiniuose?
– Tokių pavyzdžių pasaulinėje praktikoje nestinga. Jų yra ir pas mus. Muselininkų iniciatyvos padėjo pagausinti upėtakių populiaciją Merkio baseine, o lašišų ir šlakių gaudymo moratoriumo rezultatus matome akivaizdžiai – sumeškeriojami įspūdingi egzemplioriai. Pakitusio karpių meškeriotojo požiūrio į laimikį dėka, ne viename mūsų krašto ežere išliko karpių populiacijos... Tačiau vien žuvų paleidimas, kad ir kaip gražiai tai skamba, žuvų išteklių nepagausins tiek, kiek norėtume...
– O kodėl?
– Pirmiausia todėl, kad žuvis reikia veisti, nes ne viename vandens telkinyje jų išteklių būklė – nepatenkinama. Kad ir tose pačiose Kauno mariose, apie kurias tiek daug diskutuojama jau ne pirmą dešimtmetį, o padėtis nesikeičia. Užtenka vienam aplinkos ministrui kadencijos pabaigoje pasirašyti įsakymą draudžiantį verslinę žvejybą, kad naujai pradėjusį eiti šias pareigas ministrą nuo pirmos darbo dienos lobistai būriu imtų spiesti į kampą ir raginti atšaukti šį sprendimą. Antra, reikia kelti meškeriojimo kultūrą, o tai reiškia, kad žuvis reikia gaudyti, laikantis tausojančių principų – nenaudoti žuvis stipriai žalojančių kabliukų, negriebti jų iš vandens kabliais, netrikdyti nerštaviečių.
Štai konkretūs pavyzdžiai – karpių meškeriotojai naudoja specialias jungtis, kurios užtikrina, kad karpis, nutraukęs valą, lengvai išsilaisvins nuo svarelio. Antra, joks save gerbiantis meškeriotojas nenaudos nekokybiškų masalų ir jaukų, galinčių pakenkti juos prarijusio karpio būklei. Štai kodėl karpių meškeriotojai naudoja tik patikrintų gamintojų produktus. O tai – nepigi investicija į vandens telkinių ekologiją. Be to, su laimikiu taip pat reikia mokėti elgtis: karpį būtina kelti iš vandens graibštu, kurio tinklelis minkštas ir nežaloja žuvies, karpiui fotografuoti ir sverti naudojamas specialus lopšys, sudrėkinamas vandeniu. Dabar daugelis karpių meškeriotojų turi vaistinėles su preparatais, reikalingais apdoroti kabliuko padarytai žaizdai. Tada užtikrinama beveik šimtaprocentinė garantija, kad žuvis išgyvens. Jei meškeriojimo kultūra bus reikiamame lygyje, tai principas pagavai/paleisk tikrai duos apčiuopiamų rezultatų
