Tapk Žūklės draugu FACEBOOOK tinkle.
Akivaizdžiai pasigendama apibendrintos ir objektyvios informacijos apie meškeriojimo gidų darbą, reikalavimus meškeriojimo įrankiams, geografinius šalies ypatumus, meškeriotojų ekipuotę ir daugelį kitų dalykų, su kuriais susiduria tokioje išvykoje meškeriotojas-keliautojas. Todėl unikali „Romados“ ekipažo, kuris jau kelintą sezoną Norvegijos vandenyse meškerioja įvairiais masalais ir įrankiais, kuria pasidalijo jo vadovas Darius Urnikis, bus įdomi visiems, kurie seka įvykius šiaurės platumose ir planuoja ten apsilankyti.
Dabar dažnai galima išgirsti mitą, kad kiekvienam, sumaniusiam pameškerioti Norvegijoje, nebūtina gabentis į vietą masalus, įrankius, nes net ir ekipuotę galima išsinuomoti už prieinamą sumą. Ar tuo galima pasikliauti?
Lazda, kaip visada, turi du galus. Jei vykstate į kelionę su meškeriojimo vadovu iš Lietuvos, tai galite su juo konsultuotis iš anksto ir žinosite pakankamai objektyvią informaciją, o jei priimančioji ir organizuojančioji pusė – vietinė, reikėtų apsidrausti.
Ką tai reiškia – „apsidrausti“?
Pirmiausia tai, kad atvykus į vietą gali pasirodyti, jog reikalinga ekipuotė ir meškeriojimo įrankiai dabar išnuomoti ir juos bus galima, geriausiu atveju išsinuomoti po kelių dienų, o blogiausiu – po savaitės, kai jau reikės vykti namo. Taip jau yra buvę su mūsų tautiečiais. Meškeriotojui – tai katastrofa, nes nusipirkti įrankius Norvegijoje – labai didelės išlaidos. Na, o meškerioti kuo pakliuvo galima, tačiau tada nereikia tikėtis įspūdingų laimikių. Mano nuomone, tokiai išvykai reikia ruoštis ir kruopščiai ruoštis.
Nuo ko patartumėte pradėti?
Žinoma, nuo ekipuotės. Meškerioti galima ir su prastesne meškere ar atsitiktinai pasirinktu masalu, tačiau labai abejoju, kad komfortiškai jausitės be neopreninių neperšlampamų pirštinių, kai iš ryto rankos žvarbsta, o vidudienį jau prireikia plonyčių pirštinių, apsaugančių nuo UV poveikio, kuris toks intensyvus, kad po kelių valandų rankos gali pūslėmis nueiti. Nepamirškite, kad tai šiaurės platumos su visais savo orų ypatumais. Patarčiau sudaryti, remiantis ne tik kažkieno patarimais, bet ir savo galva, ekipuotės sąrašą. Kiekvienas turime kažkokių savų fiziologinių ypatumų, pvz., kažkas dėl polinkio į alergiją negali dėvėti drabužių iš sintetinių audinių ir pan., todėl aklai vadovautis patarimais nereikia.
Pirmiausia į sarąšą įrašyčiau asmeninį arbatos puodelį ir specialų kostiumą, kuris ne tik laiko žmogų vandens paviršiuje, bet ir yra prakiškiausias tokioje žūklėje visais atžvilgiais, nes šis apdaras – absoliučiai neperpučiamas. Tokio kostiumo viduje – užpildas iš poringos gumos, kurioje užkonservuoti tūkstančiai oro burbuliukų, tad nugrimzti po vandenu ilgiau nei kelioms sekundėms nėra jokių šansų. Toks kostiumas – draudimo polisas. Turbūt visi prisimena šiemet įvykusį tragišką atstikimą, Norvegijoje nusinešusį lietuvio meškeriotojo gyvybę. Tad sakau visiems, kad toks kostiumas būtinas. Angliškai jis vadinamas „Survival Floating Siuite“.
Patirtis rodo, kad rinktis reikia geros kokybės gaminius su „Shakespeare“ ir „Marine Pool“ emblemomis. Nors kiekvienas modelis šiek tiek skiriasi komfortiškumu, tačiau iš esmės jie atlieka tą pačią funkciją. Kur kas svarbesnis dalykas, kokios konstrukcijos drabužį rinktis – susidedantį iš striukės ir kelnių su petnešomis ar kombinezono tipo. Lietuvoje susiformavo nuostata, kad striukė su kelnėmis – komfortiškesnė versija, tačiau kiekvieno, kuris pabuvojo Norvegijoje, nuomonė kardinaliai keičiasi, nes ten akivaizdžiai patogesnis – plūdurumą užtikrinantis kombinezonas. Pirma, jei atsidursite už borto (niekam nelinkiu) vandens į vidų paklius minimalus kiekis, o šis procesas vyks labai lėtai.
Be to, nereikės nuolat kamšyti striukės skvernų, įtempti petnešų, kad kelnės nesmuktų, o tai tenka daryti, jei nevilki kombinezono, nes nuolat esi atšiauraus vėjo pagairėje. Žinoma, yra meškeriotojų, kurie gelbstintį kostiumą nuomojasi ar skolinasi. Pastarasis variantas – priimtinesnis, nes žinai, kas jį dėvėjo, o nuomojamas kombinezonas keliauja iš rankų į rankas ir per sezoną dešimtis kartų pakeičia šeimininką. Tokiais atvejais aš visada pagalvoju apie asmeninės higienos normas.
Ką daryti, jei aplinkybės susiklostys taip, kad nepavyks gauti plūdurumą užtikrinančio kostiumo?
Jei neturėsite galimybės vilkėti kostiumą, reikia būtinai turėti gerą neperpučiamą kostiumą „Zebco“, „Raiwen X2” ar „Daiwa“ iš stroroko audinio su įsegamu „fleece“ tipo pamušalu, o ant jo dėvėti patikimą gelbėjimosi liemenę aš labiausiai pasitikiu „Marine Pool liemenėmis, kuria dėvi jūrinių jachtų buriuotojai. Ypač patogios – „Marine Pool“ gelbėjimosi liemenės su mechanizmu, per kelias sekundes pripučiančiu jas, kai žmogus atsiduria vandenyje. Tokios liemenės visiškai nevaržo judesių. Tačiau tradicinio stiliaus liemenės turi kitą privalumą – tai papildoma apsauga nuo vėjo, nes jos – absoliučiai neperpučiamos.
Tačiau, kad ir kokiais viršutiniais drabužiais vilkėsite, būtinai reikia pasirūpinti apatiniais rūbais. Vienintelė, mano nuomone, priimtina versija, specialūs ploni termobaltiniai, ant kurių velkamasi kiek storesnė versija, atitinkanti pagal sportinę klasifikaciją treningus. Šie apatiniai turi žmogaus odos savybes, t.y. iš išorę išgarina prakaitą ir kitą drėgmę, todėl galima nesibaiminti skersvėjų, kurie pavojingi, kai esi suprakaitavęs. Tokie apatiniai drabužiai pakankama garantija, kad nepasigausi gripo ar kvėpavimo takų uždegimo, o ilgai planuota kelionę apkartins negalavimas.
Kombinezonas ir apatiniai – tik dalis ekipuotės, užtikrinančios komfortišką ir saugią išvyką į meškeriojimo plotus, tačiau ne mažiau svarbios ir smulkmenos, detalės. Gal galėtume išvardyti tai, ką būtina turėti?
Po kombinezono ir apatinių svarbiausia – neperšlampama avalynė. Pageidautina, kad ji būtų ne guminė, o odinė. Tokios avalynės pavyzdys – ispaniški „Chirucca“ aulinukai su „Gore-Tex“ funkcija, t.y. tokie, kuriuos mūsų krašte priimta vadinti „kvėpuojančiais“. Su tokia avalyne patogiausia vaikščioti motorinės valties dugnu ar katerio deniu, kurie dažnai būna labai slidūs. Jei mūvėsite specialias „Mund“ kojines, kojų savijauta bus komfortiška. Kadangi didelę dalį dienos praleidi šiaurės sąlygomis, avėdamas batus, patarčiau rinktis „Mund“ modelį, pasižymintį antibaktericidinėmis savybėmis, apsaugančiomis kojas „nuo blogo kvapo“...
Nepamirškite turėti kelias kepurių versijas – vieną rekomenduočiau neperšlampamą ir neperpučiamą su snapeliu lietaus atvejui, o įprastu oru geriausia dėvėti megztas arba pasiūtas iš „fleece“ audinio (būtinai su „windproof“, t.y. neperpučamu pamušalu) kepuraites, pvz., „Cormoran Seacor“, kurią naudoju jau kelintą sezoną. Pageidautina, kad kepurė aptemptų galvą ir tvirtai laikytųsi ant pakaušio, nes vėjas gali galvos apdangalą lengvai nuplėšti nuo makaulės – tiek jį tematysi.
Pabrėžiu, kad tradicinės „beisbolo“ tipo kepurės su snapeliais, kad ir su šiltais pamušalais bei ausinėmis – šiaurės sąlygomis nepraktiškos. Pirštines jau minėjau, bet pridursiu, kad pageidautina šiltesniam orui turėti modelį su nukirptais pirštais, o žvarbesniam – neoprenines ir dar vienas – šiltas. Pirštinės turi būti neperšlampamos, gerai priglusti prie rankų, kad būtų patogu valdyti meškeriojimo įrankius. Gerai, kad pirštinių rankogaliai būtų ilgoki, dengiantys rankovių apačią ir aplink riešą užveržiami dirželiu. Vidun nepaklius vandens.
Taip pat patariu turėti akinius – vienus aklinus slidininko akinius labai vėjuotam orui, o kitus – poliarizuotais stiklais, bet ne įprastus, o vadinamąjį „šiltą“ variantą, kuris skiriasi tuo, kad jo rėmelio vidinė pusė padengta oda arba minkštu plastiku, jog veidas tiesiogiai nesiglaustų prie šalto rėmų plastiko.Tokių akinių taip pat galima rasti „Daiwa“ ir „Cormoran“ kolekcijoje. Būtinai pasirūpinkite akinių dirželiais arba specialiais retriveriais, kuriais akiniai tvirtinami prie striukės apykaklės. Tada turėsite šansą jų neprarasti jau pirmoje išvykoje į jūrą. Beje, akinių išsinuomoti nepavyks Kitų smulkmenų nevardiju, manau, kad kiekvienas jomis pats gali pasirūpinti.
Be reikalo... Smulkmenos yra labai svarbios, o apie jas dažniausiai pamirštame...
Turbūt jūsų teisybė. Šį bei tą reikia suminėti, pvz., reikalingas veido kremas, apsaugantis nuo vėjo ir UV. Reikia turėti patikimą instrumentą valui kirpti, pvz. žirklutes pintam valui kirpti, taip pat patarčiau turėti įrankį „Browning Hybrid Knotpicker“, kuris labai praverčia, kai reikia išpainioti pintą valą. Kišenėje turi būti replės ir aštrus peilis – pirmosios praverčia išsegti kabliukus iš žuvų žiomenų ir nesusižeisti, o peilis, kai reikia operatyviai pjauti mazgą ar virvę. Ne pro šalį turėti individualų šviesos šaltinį – kišeninį žibintuvėlį ir „šachtininko lemputę“, tvirtinamą ant galvos.
Pravers taip pat kabliukų galąstuvas iš „Cormoran“, nes kabliukai dažnai kontaktuoja su kietu gruntu ir netrunka atšipti. Po meškeriojimo patartina juos pagaląsti. Taip pat pasirūpinkite kabliu žuviai iškelti iš vandens. Jį sėkmingai galima pakeisti labai patogiu ir veiksmingu specialu griebtuvu, kurio parankiausia, turbūt, versija „Cormoran Landing Plier“. Štai tiek trumpai... Šis jūsų klausimas man dabar perša mintį, kad po dar vienos išvykos, kurios pradžia po savaitės, reikės tikrai sėsti ir sudaryti tokį būtinų ir pagalbinių įrankių bei reikmenų sąrašą...
Be jokios abejonės, jis būtų labai įdomus mūsų skaitytojams, tačiau liko dar nemažai klausimų dabar. Vienas jų - kiek galima remtis meškeriojimo gidais, jų patarimais, ar visada jie nuoširdžiai supažindina atvykėlius meškeriotojus su gerų žūklės vietų koordinatėmis? Kiek apskritai patikima gidų institucija?
Kaip jau sakiau, čia kaip ir meškeriojimo reikmenų atveju, turime reikalą su dviem lazdos galais. Viena – meškeriojimo gidai iš Lietuvos, kuriems brangi jų reputacija, tiesiogiai atsiliepianti kitų metų meškeriojimo turų užsakymams. Vietiniai gidai tokios atsakomybės nejaučia – juk galbūt jis mato jus pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Todėl jie gana atsainiai sutinka atvykėlius, laikydami juos žaliais naujokais, kuriems ir trikilograminė menkė – rimtas laimikis, todėl nėr čia ko persistengti. Dažnai atsitinka taip, kad vietinis gidas mosteli ranka kažkuria kryptimi ir paskui paaiškina, kiek km reikia į tą pusę plaukti, kur turi būti žuvis. Tuo jo dėmesys ir apsiriboja, nes mūsų tautiečiai – ne naujarusiai su storomis piniginėmis ir dosnių arbatpinigių nežarsto į kairę ir į dešinę.
Mūsiškai mano, kad viskas vakarietišku principu jau apmokėta. Gido paslaugos tikrai būna įtrauktos į kelialapio kainą, tačiau tikrovėje daug kas – kitaip. Todėl patarčiau naudotis mūsų šalyje reziduojančių meškeriojimo turų organizatorių bei jų samdomų gidų paslaugomis. Jei patekote į vietinių „nagus“, labai pravers nuosavas echolotas ir GPS navigatorius. Išplaukėte ir pradėkite stebėti bei schemoje žymėti dugno reljefą – visus „kalnelius“ reikia iškart fiksuoti GPS navigatoriumi, nes stebuklų nėra – žuvys būriuojasi prie sėklių, o šalia įspūdinga gelmė – 150-250 m.
Į ką patartumėte atkreipti dėmesį, renkantis meškeriojimo turų organizatorių?
Kadangi savo ekipai mes išvykas rengiame patys ir ieškome gerų vietų taip pat patys, tai žinome, kokie mums bus suteikti laivai, gyvenimo sąlygos, nes vienas dalykas yra gyventi kambariuose po du ir visai kitas aštuoniese namelyje, kuris yra paprasčiausiai viena patalpa, kur telpa ir miegamasis, ir svetainė vakarojimui, ir virtuvė, ir valgomasis. Žinoma, viskas remiasi į kainą, tačiau iš patirties puikiai žinau, kad galima rasti neblogų pasiūlymų, užtikrinančių deramą komfortą, už visai prieinamą kainą. Mano nuomone, pats svarbiausias dalykas – laivų, kuriais plaukiosite klasė. Mes renkamės tik tuos meškeriojimo centrus, kurie užtikrina gerus katerius su galingais varikliais.
Labai svarbu turėti galimybę operatyviai pasitraukti iš vienos vietos į kitą nuo akimirksniu sustiprėjančio nepaisant moteorologinių prognozių arktinio vėjo, galbūt netgi prisiglausti fiorde, o gal net grįžti į bazę. Todėl reikia atidžiai studijuoti pasiūlymų turinį ir tikslinti geografinius meškerojimo rajono ypatumus. Taip pat reikia tikslinti, kas vadinama gyvenamaisiais kambariais, kas bendro naudojimo patalpomis, ir mažiausiai keipti dėmesį į pagyrų tipo informaciją, kad būtent tos meškeriojimo bazės zonoje sugaunamos didžiausios menkės, vilkžuvės ar otai. Patikėkite, žuvų Norvegijos fiorduose ir priekrantėje – gausybė. Visur jūsų laukia įspūdingi laimikiai, jei tik sugebėsite išnaudoti galimybes, parinkti tinkamą masalą, rasti perspektyviausius tame rajone, kur būsite, „karštus taškus“.
Ar tikimybė sugauti rekordinį, jei ne pasaulio tai bent Norvegijos mastu, laimikį – tik laimės dalykas ar priklauso ir nuo technologinių dalykų?
Turbūt, svarbu ir viena ir kita. Juk gali taip atsitikti, kad jau pirmąją dieną, išplaukus meškerioti, masalą griebs dvimetrinis otas, kuris Norvegijos vandenyse – geidžiamiausias laimikis, tačiau nesugebėsite jo suvaldyti ir ištraukti, nors išlaikys valas, pavadėlis, žiedas, kuriuo pritvirtintas kabliukas, segtukas su sukučiu. Taip man yra atsitikę pernai – užkibo otas, kurio visą valandą dviese, turėdami profesionalią įrangą, ritę su elektros varikliu ir meškerykočiu, kuriuo plukdomi 800 g masalai, nepajėgėm galiūno net atplėšti nuo dugno...
Nejaugi atsitinka taip, kad išsitiesintų kabliuko žiedelis? Juk gamintojai apskaičiuoja, kokio tvirtumo turi būti masalų furnitūra?
Deja, atsitinka. Priešpaskutinės išvykos į Norvegiją metu, esu įstikinęs, kad būtent rekordinis otas išrovė su šaknimis žiedelį, kuriuo prie pilkerio buvo pritvirtintas kabliukas.
Galbūt minėto pilkerio gamintojas nekaltas – paprasčiausiai jam kitas gamintojas patiekė suklastotą žiedelį. Kur kas geresnė išeitis – nusipirkus nepatikrintą masalą, pakeisti iškart žiedelius. Pats tai darau ir galiu rekomenduoti pagal „Spintec“ technologiją pagamintus „Blacksafe“ žiedelius ir segtukus bei sukučius su segtukais. Mane visiškai patenkina, kad tie reikmenys atlaiko, priklausomai nuo kalibro, iki 100 kg apkrovas. Teko tuo praktiškai įsitikinti.
Bet jūs lyg ir bandote apeiti technologinę reikalo pusę? Kiek vis tik ji lemia meškeriojimo sėkmę?
Pasakysiu jums tokį pavyzdį: prieš penkerius metus naudojau klasikinę „Daiwa“ multiplikacinę ritę, sukau ją ranka ir nesukau galvos, kad gaištu daug laiko, kai reikia iš šimtmetrinės gelmės tiesiog iškelti masalą, kad galėtum jį pakeisti kitu. Prieš porą metų mūsų ekipa įsigijo vienas pirmųjų „Daiwa Hyper Tanacom 500 S” su elektriniais varikliais, maitinamais iš ličio baterijų, pritvirtintų prie meškeriotojo diržo. Elektrifikuota ritė veiksmingai padeda traukti stambų laimikį, o taip pat greičiau vynioti valą. Tai labai svarbu, kai žvejojama didelėje gelmėje.
Po poros sezonų, ir aš pats, ir kiti „Romados“ ekipos nariai pajuto, kad „priaugo“ iki tobulesnės ritės – tai galingesnis ir technologiškai tobulesnis modelis – elektrifikuota „Daiwa Tanacom 600 FE”. Jos privalumus galima ilgai vardinti – hermetiška, didesnis informacinis ekranas, galingesnė, nes ja keliamas net 58 kg laimikis, joje įmontuota daugiau guolių, tačiau svarbiausia ypatybė – reversinis valdymo režimas, leidžiantis žaisti masalais. Vien svirtelės pasukimu galima kilnoti masalus aukštyn žemyn – už meškeriotoją tai daro elektros variklis. Kai tenka dideliuose plotuose monotoniškai ieškoti žuvų susitelkimo vietų, labai greitai tokius technologinius privalumus įvertini. Tad drąsiai galiu sakyti, kad, įgijus šiek tiek patirties, pradedi labai aktyviai domėtis visomis jūrinio meškeriojimo naujovėmis.
Štai į paskutinę kelionę vežiausi naujos kartos pilkerį „Cormoran Speedjig“, kurio aerodinaminė forma užtikrina daug greitesnį vertikalų grimzdimą net ir tada, kai laivas gana greitai dreifuoja. Praktinis šio iš pirmo žvilgsnio neįprasto masalo panaudojimas pranoko visus lūkesčius. „Speedjig“ dabar užima garbingą vietą masalų žūkladėžėje. Po paskutinės išvykos dabar galiu teigti, kad vykstantiems į šiaurės vandenis reikėtų žūkladėžėje turėti porą puskilograminių galvakablių, skirtų horizontaliam 25-40 cm guminukų plukdymui.
Beje, galima naudoti ne tik guminuką, bet verti ant šio galvakablio ir tikrą žuvį. Manau, kad masalai, plukdomi galvakabliais, dabar – veiksmingiausias otų meškeriojimo masalas. Labai svarbus tokioje žūklėje yra ir meškerykotis, kuris turi būti, pagal galimybes, kuo lengvesnis. Mūsų ekipa dabar yra galutinai apsistojusi prie konkretaus modelio – tai „Daiwa Tanacom Bull Boat“, kuriuo galima plukdyti masalus iki 800 g svorio. Tai puikus rodiklis, turint galvoje, kad pats meškerykotis sveria 500 g.
Šiuo meškerykočiu absoliučiai pasitikiu, nes visai Lietuvai parodėme prieš televizijos kamerą, kad šiuo meškerykočiu galima ne šiaip nuo grindų atplėšti, bet ir pakelti į normą aukštį 16 kg svarmenį. Tai faktas, kuris savaime toks iškalbingas, kad nebereikia jokių komentarų. „Daiwa Tanacon Bull Boat“ ilgis – 2,10 m, o tokio ilgio jūrinius meškerykočius aš laikau optimaliais meškerioti šiaurės vandenyse stambų laimikį, bet kartu visada triu po ranka „lengva“ (atlaikantį masalus iki 300 g, 2,2 m ilgio meškerykotį „Daiwa Catalina“ arba „Cormoran Gigafigter“, nes tokie įrankiai reikalingi greitai patikrinti,kokioje gelmėje būriuojasi smulki žuvis, po kuria kursuoja ota,. didelės menkės ir saidos, kurios Norvegijoje vadinamos „polack“ .
Kokio tipo masalus rekomenduotumėte pirmoje eilėje, o kuriuos – antroje?
Trumpai tariant, rekomenduočiau pirmiausia jūrines blizges – pilkerius, jei norite sugauti nemažai žuvies, bet trofėjinių egzempliorių medžioklei tinka ne visi šio tipo masalai. Šį kartą plačiai to nekomentuosiu, noriu dar šį bei tą patikslinti, tad galėsiu savo mintis išsakyti po kelionės. Rugsėjo viduryje...
Kokias didžiausias žuvis sumeškeriojote paskutinėje išvykoje į Norvegiją?
Otą – tik 13,3 kg, didmenkę –15,5 ir 15,3 kg, jūrų ešerį 2,8 kg – kg.
