Žūklės mėgėjai susibūrė į grupę „Facebook'e“ (spausk čia)
Galios perteklius
Tas, kuris meškeriojimą vėlyvą rudenį laiko puikiu laisvalaikio užsiėmimu, paprastai iš anksto susitaiko, kad sinoptikai „surf“ stiliaus meškeriojimo šalininkų paprastai nelepina, o tai reiškia, kad reikia būti tinkamai pasirengusiam reidui į žvarbaus vėjo perpučiamą pliažą. Ilgainiui sukaupiama reikiama patirtis, o pradžiai pravers informacija, į kokius dalykus būtinai reikia atsižvelgti. Vienas jų paaiškėja gana greitai – tai būtinybė turėti įrankius atsižvelgiant į pajūrio realijas, o ne į atsainų požiūrį, jog vienai išvykai tiks meškerykočiai ir ritės, kuriuos naudojate meškeriojimui upėse ir ežeruose. Jau toje pirmoje išvykoje prie jūros pasirodo, meškeriojimui jūroje reikalingi būtent tam reikalui tinkami įrankiai. Todėl geriau neturėti jokių iliuzijų ir iškart suprasti, kad išsiversti su turimu įrankių asortimentu galima, tačiau tokią žūklę, tik labai daug išlygų darydami, galėsite pavadinti rimta.
Viena dažniausiai kartojamų klaidų – meškerykočio pasirinkimas. Beje, meškeriojimui jūroje nuo kranto, kaip jau minėta, reikalinga ne viena dugninė, o mažiausiai dvi, o dar geriau turėti tris, iš kurių viena būtų atsarginė. Žodžiu, reikalinga visa gama meškerykočių, iš kurių du būtų vieno ilgio, o trečias, galbūt, kitokio. Dabar ypač populiarios „feeder“ tipo dugninės, kurių ilgis dažniausiai būna nuo 3,90 iki 4,50 m. Jos pritaikytos užmesti didelės masės – 80-150 g svareliams, tačiau klaidinga tokias dugnines laikyti visaverčiu meškeriojimo jūroje įrankiu. Kad tuo įsitikintumėte, pakanka pabandyti iš pradžių „feeder“ tipo meškerykočiu, kurio charakteristikoje nurodyta, kad juo užmetami montažai iki 120 g, o paskui tikru „surf“ meškerykočiu užmesti minėto svorio gramzdą.
Labai greitai pamatysite, kad, nepaisant jūsų pastangų, „feeder“ tipo dugnine užmetamas svarelis lekia arčiau nei būtina, kad masalai atsidurtų plekšnių kibimo zonoje, o tai reiškia, kad žūklė nenusiseks ir geriausiu atveju tik pasisemsite ne visai malonios patirties, kuri pravers, jei norėsite nedaryti tokių klaidų. Žinoma, kelias plekšnes galima sumeškerioti ir „feeder“ tipo dugnine, tačiau reikalingas užtikrintas kibimas, o ne epizodinis. Nežiūrėkite į rekomendacijas atsainiai, o pirmam kartui geriau pasiskolinkite nors vieną stambaus kalibro „surf“ tipo dugninę ir pabandykite suvokti, kuo ji skiriasi nuo bet kurios taip pat stambiakalibrės „feeder“ dugninės?
„Surf“ tipo toliašaudis meškerykotis suimamas dviem rankomis taip, kad tarp delnų būtų mažiausiai metro atstumas. Vienu delnu (paprastai kairės rankos) apimamas drūtgalis, o dešiniu – meškerykočio rankena aukščiau ritės laikiklio. Tai padarę, pirmiausiai pamatysite, kad užsimoti galite visai kitaip nei įprasta dugnine. Antra, „surf“ meškerykotis – masyvesnis, todėl , laikydami jį kitaip, tinkamai nesuvaldysite. Tai iškart juntama užsimojus juo, taip pat juntama ir visai kita galia, o iš to aišku, kad šis meškerykotis suteiks svareliui visai kitokį pagreitį. Po kelių treniruočių tokiu meškerykočiu galėsite toli skraidinti masyvius gramzdus. Tikrai ne arčiau nei 70 m nuo kranto, kur dažniausiai prasideda zona, kurioje maitinasi stambios plekšnės.
Po kelių metimų taip pat įsitikinsite, kad sunkiasvoriame „surf“ tipo meškerykotyje „įprogramuota“ labai didelė atsparumo apkrovoms atsarga. Meškerykočio laikymas masalo užmetimo metu, jo masė ir perteklinis tvirtumas intuityviame lygyje padiktuos jums masalo užmetimo jūrine dugnine techniką.
Teleskopinis ar sudurtinis?
Meškerykočiai meškerojimui pliažuose yra dviejų rūšių: vieni išsiardo į tris ar keturias dalis ir vadinami sudurtiniais. Jie laikomi prestižiškesniais už kitos rūšies „surf“ tipo meškerykočius – teleskopinius. Iš dalies tai teisinga, nes daugelis sudurtinių meškerykočių gaminami iš anglies pluošto, o teleskopiniai – dažniausiai iš kompozitinių medžiagų, tačiau ir tarp teleskopinių yra modelių, pagamintų ir ypač lengvų medžiagų. Kita vertus, geresnį vardą ir didesnį populiarumą sudurtiniai meškerykočiai įgijo todėl, kad jie pasižymi ypatingu tvirtumu ir gyvybingumu, tad ilgai tarnauja šeimininkui, tačiau yra dalis meškeriotojų, kurie dar labiau vertina kompaktiškumą. Tame nemažai logikos: kai reikia žingsniuoti su visa meškeriojimui priekrantėje reikalinga įranga ant pečių kilometrą ar daugiau, savo kailiu įsitikini, kad trumpesnis meškerių futliaras – parankesnis.
Kokį meškerykotį rinktis – teleskopinį ar sudurtinį? Tai grynai skonio reikalas. Jei labiau linkstate prie kompaktiškesnės versijos – teleskopinio meškerykočio, žinokite, kad jis irgi turi privalumų: dažnai būna lengvesnis nei tokio pat ilgio sudurtinis, dažnai jo rankena būna ilgesnė, o tai labai svarbu, kai masalą reikia užmesti ypač toli. Tiesa, teleskopinį meškerykotį teks kruopščiau prižiūrėti, nes į meškerykočio dalių sandūras nuolat pakliūva smiltelių. Bet apdairiai elgiantis – tai nedidelis nepatogumas.
Kur kas svarbiau, kad „surf“ tipo meškerykotis būtų apsodintas SIC tipo valo žiedeliais, atspariais trinčiai ir pirmiausiai abrazyviniam pinto valo, kuris, meškeriojant jūroje, aplimpa smiltelėmis, poveikiui. Valo žiedelių kojelės turi būti sustiprintos, kad atlaikytų dideles apkrovas, o meškerykočio rankena – neslidi. Tokie – „surf“ stiliaus dugninių meškerykočių standartai.
Bet nepamirškite dar vieno labai svarbaus parametro – viršūnėlės. Iš vienos pusės žiūrint, ji turi būti pakankamai stangri, kad atlaikytų didžiules apkrovas, veikiančias įrankį, užmetant sunkų gramzdą, bet iš kitos pusės žiūrint, ji turi būti ir pakankamai liauna, kad galėtumėte pastebėti kibimą.
Meškeriojant „surf“ tipo dugninėmis nenaudojami įprasti dugninių signalizatoriai – nei mechaniniai, nei elektroniniai. Kibimą meškeriotojas turi atspėti pagal meškerykočio viršūnėlės virptelėjimus ir valo elgseną. Liaunesnė dugninės viršūnėlė pastebimiau fiksuoja kibimą, bet kuo ji liaunesnė, tuo labiau linksta užmetant masalus, o tai reiškia, kad prarandate kelis metrus, kurių gali pritrūkti pasiekti plekšnių laikymosi priekrantėje zoną. Todėl, užuot ieškojus vidurkio tarp stangrios ir liaunos viršūnėlės,
Matyt, geriausia pasinaudoti patyrusių meškeriotojų patirtimi; jie renkasi meškerykočius stangresnius, tokius, kuriais drąsiau užmetami masalai, o, atlikę šią operaciją, šalia jo stato meškerykotį su liauna viršūnėle, kurios gale – kabliukas. Pagrindinės dugninės valas įtempiamas ir užmetamas ant kabliuko – tad liaunasis meškerykotis tampa kibimo signalizatoriumi, nes jo viršūnėlė virpteli nuo kiekvieno žuvies prisilietimo prie masalo.
