Nevienodi dirvožemiai
Stambūs dirvos sliekai, kuriuos mūsų krašte meškeriotojai praminė „naktiniais“ dėl jų pomėgio per šiltą vasaros lietų išlįsti iš savo urvelių ir lepintis po lašų kaskadomis, visada buvo laikomi dirvožemio švarumo rodikliu: priklausomybė paprasta – kuo daugiau dirvoje sliekų, tuo mažiau joje sunkiųjų metalų. Ypač švino ir cinko. Norėdamas patvirtinti arba paneigti šią aksiomą Kardifo universiteto profesorius Markas E. Hodsonas subūrė tyrinėtojų grupę, kuri sumanė seriją laboratorinių tyrimų, kurių objektas būtent stambūs dirvos sliekai Lumbricus rubellus.
Mokslininkai parinko kelis Velso (D.Britanija) rajonus su švariais ir užterštais dirvožemiais. Pastarieji – apleisti karjerai, kurių dirvoje ypač daug sunkiųjų metalų: 1 kg – 27 miligramai švino ir 5 gramai cinko. Švariose dirvose šie rodikliai – daug kuklesni: 16 miligramų švino ir 165 miligramai cinko. Įdomiausia, kad, mokslininkų teigimu, užterštoje dirvoje sliekų net tik aptikta, bet ir jų kiekis buvo nemažas.
Mirtinas eksperimentas
Eksperimentui, kurį sumanė mokslininkai, dirva buvo imama kartu su sliekais. Tiesiog išpjaunami kubinio metro tūrio gabalai ir vežami į laboratoriją. Čia sliekai buvo apgyvendinti trims mėnesiams. Tiesa, iš švariųjų rajonų atgabentiems sliekams teko sunki dalia – į jų gyvenamąją terpę mokslininkai įmaišė tiek švino ir cinko, kad šių sunkiųjų metalų koncentracija siektų tą, kuri yra rūdaviečių dirvožemiuose ir kuri dešimtis kartų viršija leistiną.
Po trijų mėnesių atlikta apskaita parodė, kad dauguma švariųjų dirvožemių sliekų žuvo, o karjerų dirvožemiuose gimę sliekai pasirodė esą puikiai prisitaikę prie aplinkos. Mokslininkai nustatė, kad išgyventi jiems padeda šių sliekų audinių ląstelėse susidarę dariniai, kuriuose sunkieji metalai savotiškai izoliuojami ir kuriuose jie raguoja su kalcio fosfatu. Ši cheminė reakcija sunkiuosius metalus paversdavo netirpiais cinko ir švino fosfatais. Šios medžiagos su niekuo nereaguodavo, o ilgainiui iš organizmo būdavo pašalinamos su ekskrementais. Tai mokslininkams sukėlė daug minčių ir jie atliko genetinius užterštuose dirvožemiuose gyvenančių sliekų tyrimus. Pasirodė, kad jų genų rinkinys net 13 proc. skiriasi nuo švariuose dirvožemiuose gyvenančių sliekų. Na, o tai reiškia, kad atsparieji sliekai – atskira rūšis, t.y. mutantai. Tik vargu ar juos galima priskirti prie natūralių masalų, o svarbiausia, ar galima jais maitinti žuvis?
