Prasidėjo naujas sezono tarpsnis, keičiasi ir žuvų įpročiai, o upėtakių ypač – vasarą jų valgiaraščio apie 80 proc. sudarė vabzdžiai, o dabar šaltavandenių upelių ir upių šeimininkai ima medžioti žuvis, varles ir kitus gyvius, tad dabar upėtakius jau galima daugiau ar mažiau sėkmingai gaudyti spiningu. Upėtakiai dabar nealkani ir nenoriai palieka slėptuvę po medžių laja ar duburį. Be to, upėtakiai per vasarą tapo išrankūs, todėl banalios sukrės vytis neįkalbėsi. Nepamirškite, kad vanduo dabar skaidrus kaip krištolas, todėl akyli upėtakiai puikiai mato kas jiems siūloma.
Rugsėjį upėtakį suvilioti galima ne abstrakčiu, o imituojančiu realų upėtakių grobį masalu. Todėl geriausiai tinka vobleris, imituojantis šaltavandenių upelių žuveles – raines, kūjagalvius, gružlius, dygles. Kadangi voblerių modelių įvairovė – plati, tai iš karto įvardysime, jog geriausiai upėtakių žūklei tinka klasikiniai, labai nesudėtingos konstrukcijos „minnow“ tipo vobleriai. Šie vobleriai spalvinami taip, kad nuo realios rainės, aukšlės ar ešeriuko juos sunku atskirti. Tinkamiausi – plūdrūs modeliai, kurių dydis – nuo 2,5 iki 7 cm, o maksimalus panėrimas retai viršija 70 cm.
Tokio masalo gebėjimo panerti nepakanka tais išskirtinais atvejais, kai reikia masalą panardinti į gilius duburius. Tais atvejais naudojamos ilgaliežuvės, paneriančios maždaug pusantro metro rainės, aukšlės, kuojytės imitacijos. Šio tipo vobleriai taip pat praverčia, kai masalą tenka užmesti ir plukdyti nuo aukšto kranto ar net skardžio. Upėtakių žūklėje neišsiversite be voblerio grimzliaus, nes tik tokį masalą galima nugramzdinti į duburį, kur plūdrus modelis neturi galimybės įsibėgėti. Gerai turėti grimzliaus versiją, imituojančią dyglę.
Spininguodami šaltavandenėje upėje taip pat neišsiversite be „shad“ tipo voblerių, kurių forma idealiai atitinka srovinės aukšlės siluetą. Masalinėje taipogi reikia rasti vietos realistinėms upėtakių ir lašišažuvių jauniklių imitacijoms. Tokie vobleriai, lėtai plukdomi, puikiai imituoja prieš srovę besiiriančią žuvelę, ieškančią patogios vietos apsistoti, o stambūs upėtakiai konkurencijos nepakenčia ir ryžtingai veja jaunesnius konkurentus į šalį.
Bet ne vien masalas lemia sėkmę. Upėtakiai dabar nerodo entuziazmo vaikytis eiklų grobį ir laukia, kol pasirodys koks lėtai plaukiantis grobis. Todėl ne tik agresyviai mirguliuojančią sukrę, bet ir pernelyg greitai plaukiantį voblerį upėtakis gali praleisti pro šalį. Kitaip upėtakiai reaguoja į plukdomą lėtai voblerį. Tai ženklas, kad prieš akis – lengvas grobis.
Upėtakių žūklėje galioja taisyklė, sakanti, kad nereikia skubėti užmesti masalo. Patyręs upėtakiautojas pirma gerai apsižvalgo, pabando nuspėti dugno reljefą, vietas, kur gali būti kliūtis, o tuo pačiu ir upėtakio slėptuvė, o tada mintyse nubrėžia masalo plukdymo maršrutą. Plukdant masalą taip pat reikia elgtis apgalvotai, atsižvelgti į kiekvieną smulkmeną, numatyti kiekvieną detalę, nes dažniausiai turime tik vieną bandymą, nes ne veltui upėtakis laikomas pirmojo metimo žuvimi.
Masalas turi plaukti etapais, nuo vienos galimos priebėgos prie kitos, pernelyg neužsibūti visiškai atvirose vietose, tada jo elgsena bus natūrali ir provokuojanti. Sėkmingiausiai tokį žaismą galima išgauti plūduriais bei neutralaus plūdrumo modeliais, kurie arba lėtai kyla į paviršių arba lėtai grimzta, tačiau meškeriojimo sąlygos įvairiuose upelio ruožuose labai nevienodos, iš anksto negali žinoti, koks bus vandens lygis, tėkmės stiprumas, o taip pat vandens drumstumas.
Kita nerašyta taisyklė teigia, kad kibimo tikimybė tuo didesnė, kuo toliau spiningininkas būna nuo masalo. Rudenį upėtakiai ima ieškoti slėptuvių duburiuose. Į duburį plūdrų modelį nugramzdinti gana sudėtinga, nes duburiai susiformuoja už išvartų, medžių kelmų, atsidūrusių vagos viduryje, didelių akmenų. Norint užmesti masalą, turi užimti poziciją beveik prie paties duburio, tai reiškia, kad kibimo tikimybė sumažėja iki minimumo. Kur geresnis variantas – užmesti į duburį masalą skersai srovės. Labausiai tokiam metimui iš toli tinka vobleris – grimzlius.
Kol orai geri, kol neprasidėjo upėtakių nerštas, dar nors vieną kartą šį rudenį galima suskubti į upėtakių žūklę. Nepraleiskite šios progos, nes kitos reikės laukti iki pavasario. Ir nepamirškite, kad upėtakių nerštas ne už kalnų, todėl stambius egzempliorius po trumputės sesijos garbinga būtų paleisti, kad jie galėtų pratęsti giminę. Kita vertus, upėtakius dabar dažnas spiningininkas gaudo ne todėl, kad paguldytų ant keptuvės, o todėl, kad šių žuvų gaudymas – labai emocionalus ir sportiškas. Tad toji dauguma sugautas žuvis paleidžia.
