Tapk Žūklės draugu FACEBOOK tinke
Nemuno srovėje supilta dešimtys dambų, kurios saugo krantus nuo pernelyg stiprių potvynių ir sulaiko upės vandenų nešmenis, nes kitaip jie užpiltų farvaterį ir laivyba Nemune būtų neįmanoma. Vietiniai gyventojai nuo Tauragės iki Isės šiuos statinius vadina „špicdambiais“. Šis žargoniškas pavadinimas, matyt, išsirutuliojo iš vokiškos terminologijos, kai kraštas dar priklausė Vokietijai.
Piltos prie šimtmetį
Kai kurios dambos supiltos palyginti neseniai dabar, o kai kurios – prieš šimtą ir daugiau metų. Visas jas išmoningi meškeriotojai vadina vis kitaip. Išgirstu tariant Plaškių, Šilininkų, „Šaso“, „Užugėgio“, „Kuprio“ vardus ir jau žinau, kur kolegos meškeriojo, ką galėjo sugauti, kaip jiems sekėsi, o svarbiausia – iš karto gaunu informacijos, kur verta vykti žvejoti, o kur ne.
Nemuno dambos labai įvairios, bet labiausiai meškeriotojų vertinamos vertinamos tos, kurių dalis panyra po vandeniu, o viršus grįstas akmenimis. Tai seniausi žmogaus rankų sukurti pylimai, aplink juos susiformavo savitas žuvų pasaulis.
Laimikiai
Prie dambų šniokščiančiose ir sūkuriuojančiose srovėse, vandens išplautose sietuvose ir duburiuose telkiasi visos Nemuno vandenyse gyvenančios žuvys, net ir šamai naktimis, o kartais ir ankstyvais rytais, atbulksi čia pamedžioti iš giliųjų duburių.
Rytais bene pirmieji atkunta salačiai ir ima mušti mailių ties dambų smaigaliais. Salačius reikia vilioti labai atsargiai, nes meškeriotojo siluetą šios akylos žuvys tuojau pastebi ir pasitraukia. Kai salačiai aprimsta, arčiau dambų, kur susilpnėja pagrindinė Nemuno srovė, prisiartina šapalai ir pradeda savo medžioklę. Juos, kaip ir salačius, galima meškerioti spiningais, bet nė kiek ne blogiau liepos mėnesį jie čiumpa žirnio, kviečio grūdą, dėlę, žiogą.
Turbūt daugelis meškeriotojų žino, kad nusviedus masalą toliau užkimba jau ne šapalas, o meknė. Šios giminaitės išsirikiuoja, sakytum, dviem ešelonais: priekyje šapalai, o už jų – meknės.
„Geležinių sėdynių“ zona
Karšių meškeriotojams sutvertos sietuvos už dambų. Jose gaudoma dugninėmis, o tuose duburiuose, kur sūkuriuoja grįžtamoji srovė, – plūdinėmis meškerėmis. Čia geriau naudoti ilgus meškerykočius ir apsieiti be slankiųjų plūdžių. Tuo nesunku įsitikinti, apžiūrėjus kokius įrankius ir montažus naudoja vietiniai meškeriotjai, ir iškart suprasite, kodėl čia tokie nepamainomi plūdė iš kamščio ir žąsies plunksnos bei lėtai dugnu velkamas masalas.
Užutekiuose už dambų, ties pakrančių žolynais, telkiasi ešerių būreliai. Juos vėlgi galima gaudyti spiningu arba plūdine meškere. Nepamainomas masalas – sliekas, bet labai gerų rezultatų galima pasiekti meškeriojant su dėle arba graužavirba.
Maždaug ešerių vietose, tik galbūt tolėliau nuo kranto, laikosi lydekos. Labai dažnai solidžios, nemuninės. Lydekautojams masalą parinkti nelengva, nes Nemuno vanduo drumstas, ir jei vakar gerai griebė „mepsą“ arba guminuką, kitą rytą margašonės gali gundytis tik vartikle. Gaudantiems lydekas ties dambomis temstant arba ankstyvą rytą dažnai užkimba sterkai, nors šiaip jų reikia ieškoti duburiuose už dambos smaigalio. Sterkams geriausia siūlyti didesnius guminukus su mažiausiai vienuolikos gramų svareliais, kad masalas judėtų padugne ir pakliūtų į plėšrūnų tunto akiratį.
Apie kuojas, aukšles, plakius išsamiau turbūt neverta nė kalbėti – palei dambas jų susiburia galybė, o šios žuvys kuo puikiausiai griebia musės lervą.
Konkurencija
Nemuno, Lietuvos upių upės, dambos anaiptol ne pačios didžiausios. Tiksliau – jos beveik miniatiūrinės, todėl būriams meškeriotojų čia ankšta. Tad atsiranda konkurencija – kuris užims geresnę vietą. Spiningo gerbėjams geriau, nes jie gali pasinaudoti guminėmis valtelėmis ir iššukuoti visą dambos aplinkos teritoriją, visai netrukdydami „geležinėms šiknoms“, kurios labai jautriai reaguoja į kiekvieną, besirengiantį sutrikdyti jų plūdžių ramybę. Tad kiekvienas išsiruošęs į dambų pasaulį meškeriotojas turi pirmiausia pasvarstyti, ar nepavėluos atvykti į pamėgtą kampelį. Gal geriau rinktis kitą žūklę?
Dabar puikus metas meškerioti prie visų be išimties Nemuno žemupio dambų. Atmatoje gerai kimba šapalai ir meknės. Karšių patartina ieškoti ties Leitės žiotimis, Plaškiais. Spiningo šalininkams reikėtų pasirinkti vietas ties Šilininkais ir Gėge. Mes prieš kelias dienas meškeriojome tiesiog prieš Rusnę. Kuo puikiausiai bolonijos stiliaus plūdine meškere traukėme labai įdomias žuvis – ožkas. Jų žiobtai galvos viršuje. Tad ožkos geriausiai kimba arti vandens paviršiaus. Panašiai kaip ir aukšlės. Tik dešimt kartų didesnės. Masalui tinka beveik viskas: sliekas, musės lerva, tešla, šutinti grūdai... labai svarbi meškerės montažo dalis – plūdė. Ji turi būti nemaža, gerai matoma, nemenkos keliamosios galios, nes masalą reikia užmesti toli. Geriausiai renkantis tokią plūdę pasikonsultuoti Šilutės Turgaus aikštėje esančioje meškeriojimo reikmenų parduotuvėje – vietiniai konsultantai puikiai žino ko reikia ir patars teisingai. Ir dar pridurs, kad ožka gaudoma srovėje greta pagrindinio srauto. Pabandykite. Įspūdžiai – nepakartojami.
