Žūklės draugai FACEBOOK tinkle.
Kodėl šalvis, o ne palija
Beje, nesistebėkite, kad šiek tiek pakito Švedijos dienoraščio pavadinimas, nes, kol pamažu iš užrašų sunkiau šiai korespondencijų serijai kvintesenciją, sužinojau, kad mūsų kalbininkai daug metų vartotam žodžiui „palija“ yra paskelbę nuosprendį, ir dabar rekomenduoja „palijas“ vadinti šalvėmis. Tikriausiai čia – nemažai logikos, nes kažkada mūsų krašte bandytos introdukuoti amerikinės palijos buvo visai tinkamai pavadintos upokšnių šalviais. Pavadinimas grakštus ir stilingas, bet čia ne visai tinka vyriška galūnė, nes palija lyg ir moteriškos giminės, be to, kad nesupainiotume jų su salačiais, kurie dalyje mūsų šalies regionų liaudiškai vadinami šalviais, arktines gražuoles, pasidabinusias purpurinėmis mantijomis, teisingiausia vadinti šalvėmis. Vardas – gražus, lengvai ištariamas, o estetika meškeriojime vadina ne epizodinį vaidmenį.
Po ledu – seklu
Klampojimas ledu, kai koja sulig kiekvienu žingsniu prasmenga į tyrę, ne tik varginantis, bet ir demoralizuojantis dalykas. Norisi dingti iš tos vietos ten, kur sausa, ir gali smagiai žingsniuoti sniegelio papudruotu leduku kaip sostinės Gedimino prospektu. Tokias idealias meškeriojimo sąlygas mes pamatėme, kai apsilankėme prie Landosjono ežero, į kurį mūsų ekspedicija negavo meškeriojimo leidimų. Smalsumas nedavė ramybės ir nutarėmė nors fotonuotraukose įamžinti tą legendinį arktinių šalvių ežerą. „Pažadėtoji žemė“ atrodė viliojančiai, sniego ant ledo buvo vos per pusę plaštakos, nes, pasak vietinių, ant ilgo ir siauroko vietiniu masteliu ežero „koridoriumi“ nuolat traukia skersvėjis, kuris nušluoja nuo ledo sniegą. Čia sutikome vietinių meškeriotojų porą – vyrą su žmona, pasivaikščiojimo žingsniu grįžtančius nuo ledo ir krepšelyje besinešančius tris gražuoles arktines šalvis. Dėl tokių žuvų, kurias mums parodė atlapaširdis švedas, tikrai verta kirsti Baltijos jūrą ir ankštame autobusėlyje važiuoti dar tūkstantį kilometrų Švedijos keliais.
Švedijoje, žengęs ežero ledu pirmąjį šimtą metrų, atgal jau nepasuksi, nes iš karto įklimpsti į aplinkybių raizgalynę. Pirma, pusnys, per kurias klampoti – menkas malonumas. Antra, privažiavimų prie ežerų stoka, nes viskas storai užsnigta. Todėl turi rinktis vietą, kur apskritai įmanoma pastatyti automobilį. Trečia, ežerų parametrai. Vieną apeiti dienos neužteks. Tai suprasdamas ir būdamas blaivaus proto, pasijunti klastinguose spąstuose, kai, išgręžęs eketę, po ledu neaptinki... vandens. Tiksliau – ne daugiau kaip trisdešimt centimetrų. Logiškai galvojant, tauriosios lašišažuvės tokiose sąlygose gyventi negali. Tenka traukti tolyn ir ieškoti didesnės gelmės. Maždaug už puskilometrio nuo kranto ji ėmė siekti 2,5-3 m. Tačiau, atmetus metrą ledo, taip pat lieka ne tiek daug. Žinoma, čia šansų pamatyti, kaip sulinksta sargelis žymiai daugiau nei ten, kur po ledu vos sprindis vandens. Todėl visas mūsų ekspedicijos septynetas, pabiręs ant ledo, šimto metrų spinduliu, palinksta prie ekečių.
Kiekvienam norisi pirmam sumeškerioti arktinę šalvę. Kas kad tokiose ekspedicijose galioja nerašytas įstatymas, nustatantis, kad pirmas sugavęs laimikį, per vakarienę vaišina bendražygius tauriu gėrimu. Nors tai nėra pigu, tačiau nerasi nė vieno, kuris atsisakytų šios garbės. Meškeriotojo, kurį lydi sėkmė, vardas brangesnis už pinigus.
Praeina valanda, dar pusvalandis... Niekas nekimba. Tiesiog beviltiškai nekimba, tad nejučia pakeli galvą apsižvalgyti ir matai, kad kiti irgi kraipo kaklus, o Tadas Ignatavičius, kaip ir dera profesionaliam bėgikui, jau žingsniuoja į ežero vidurį. Eiti jam dar toli, teks stabtelti tarpustotėse, kol aptiks sąlyginai gilesnę vietą. Tačiau Algiui Čepkevičiui kyla radikalesnė mintis ir jis pasiūlo važiuoti į kitą vietą. Švedijos ežerai žiemą snaudžia spengiančios tylos zonoje, po Algio žodžių, tyla tampa dar labiau spengianti. Visų ekspedicijos dalyvių galvose verda aktyvi protinė veikla, nes kiekvienas – meškeriojime ne naujokas, todėl puikiai supranta, ką reiškia toks pasiūlymas.
