Junkis prie kitų žvejų „Facebook“ naujienų grupėje
Tie, kas meškerioja, žino, kad tai pati maloniausia būsena, dėl kurios tikriausiai ir meškerioja tiek daug milijonų žmonių visame pasaulyje. Mes tai pajutome po antrosios dienos ant nedidelio (pabrėžiu, Švedijos masteliu) ežero, suvokę, kad arktinės šalvys – ne ešeriai, jų ieškoti nereikia, o atvirkščiai – reikia laukti jų kuriame nors pasirinktame taške. Antra, tokį tašką, kur arktinės peteliškės lankosi nuolat, mums, atrodo, pavyko užčiuopti.
Analogijos su stintų meškeriojimu
Kai laimikio tykojama arba, jei kam labiau patinka, laukiama, kol jis atplauks prie masalo pats, tai daugelis meškeriotojų iškart pasakys, kad toks meškeriojimas primena stintų gaudymą Kuršmarėse – jos taip pat plaukioja tuntais ir, aptikusios masalus, kimba į juos, kaip buldogai į džiovintas jautukų uodegas. Kuriam laikui kyla didelis šurmulys, o po kelių minučių tuntas, paklusdamas savo taisyklėms nuplaukia tolyn. Sargeliai nustoja linksėti ir tenka laukti, kol stintos vėl pasirodys prie ekečių. Stintų meškeriojimo įrankiai taip pat gana panašūs į tuos, kurie naudojami arktinių šalvių meškeriojimui: tai – meškerėlės su ritėmis ir 3-4 cm dydžio blizgelių arba stambių plastiko avižėlių, judančių nuo menkiausios srovelės, vėrinukai ant pavadėlių.
Nors mūsų krašte įprasta stintų laukti, kol jos aptiks masalus, tačiau vis daugiau meškeriotojų stintų gaudyti eina naktį, o tuo paros metu stintas gana veiksmingai galima vilioti ant ledo pastatytais žibintais. Ypač, jei ledas palyginti skaidrus ir šviesa sklinda į vandens storymę gana giliai. Žinoma, jei ant ledo pastatoma šimtai žibintų, stintos pasijunta lyg tarp lunaparko iliuminacijų ir paspaudusios uodegas sprunka iš bauginančiai apšviestos aplinkos į tamsą. Žodžiu, kas per daug, tas negerai. Įžiebus daug ryškių iliuminacijų, galima susilaukti priešingo nei lauki efekto. Tačiau meškeriojant arktines šalves nušviesti ežero gelmę nepavyks, nes ledą dengia storas pusnių sluoksnis, nepraleidžiantis šviesos, o štai pasinaudoti šviesos efektais verta, nes tai duoda papildomą šansą prisikviesti šiaurės peteliškes prie masalų.
Tiems, kas rengiasi pakartoti egzotišką mūsų ekspediciją į Švedijos šiaurę ir sumeškerioti purpurinę arktinę šalvę, patariu deramą dėmesį skirti įrankiams ir masalams. Iš pradžių aš ir pats skeptiškai žiūrėjau į tai, bet šiaurės platumose nuomonė greitai pasikeitė. Faktai yra faktai. Švedijos ežerų gelmėje žiemą tamsu – nors į akį durk. Kiekvienas šviesos spindulėlis čia fiksuojamas ir pastebimas iš toli. Šią aplinkybę deramai panaudoja šalvių meškeriotojai, kurių logika šiapus ir anapus Atlanto, labai panaši.
Tiek amerikinių šalvių, tiek arktinių meškeriotojai, rinkdamiesi laukimo taktiką, naudoja kitus kozirius – viliokus. Jei iš anksto susipažinsite su arktinių šalvių meškeriojimo montažais, pamatysite, kad juose visada tarp masalo ir kitų elementų įterpta gana didelė – 6-8 cm ilgio „šaukšto“ formos blizgė, dažniausiai apklijuota šviesą atspindinčiais blizgučiais. Tokią blizgę galite išvysti ne viename mūsų provincijos regione ligi šiol sėkmingai naudojamą lydekų gundymui. Žinoma, šis „masalas“ arktinių šalvių žiomenims – didokas, todėl jis įterpiamas į montažą, ne tikintis, kad šiaurės peteliškė stvers blizgę su blizgučiais, o dėl visai kitokio išskaičiavimo. Blizgė pati bei ant jos užklijuoti 3D formato blizgučiai puikiai atspindi šviesą ir net prietemoje sugeba pasiųsti į aplinką vieną kitą blyksnelį, viliojantį arktines šalves.
Naujausi technikos pasiekimai, kurie tuojau pat pritaikomi meškeriojimo reikmenų gamyboje, dabar leidžia šį efektą dešimtis kartų sustiprinti. Ko reikia? Labai paprasto dalyko – šviesos šaltinio. Paklausite, kur jį paimti? Toks šviesos šaltinis jau seniai sukurtas – tai švyturėlis „Deep Sea Flasher“. Forma jis primena automobilio variklio žvakę – apatinė pusė skirta vienam AAA formato maitinimo elementui, o viršutinė – skaidri. Tai šviesos diodo gaubtas. Dažniausiai ir diodas būna spalvotas, ir gaubtas. Panardintas į vandenį toks švyturėlis periodiškai mirksi, o jo šviesa, ir taip toli matoma „tamsos karalystėje“, kaip nuo veidrodžio atsipindi nuo blizgės. Tokie šviesos efektai gana veiksmingai vilioja arktines šalves, kurios keičia kursą ir plaukia pasidomėti, kas tolumoje taip apetitiškai mirksi. Teigiama, kad geriausiai arktines šalves vilioja geltonos ir rausvos spalvos mirksių šviesa.
Reflektorius, bet ne masalas
Kadangi blizgė naudojama kaip reflektorius, prie jos netvirtinami kabliukai. Pasirinkta kita versija: prie žiedelio blizgės gale, kur paprastai tabaluoja trišakis, tvirtinamas pavadėlis iš vienagyslio valo. Pintas valas netinka, nes jis neturi reikiamo stangrumo, o yra minkštas kaip virvelė. Pintas valas iš viso šiaurės platumose polediniam meškeriojimui netinkamas, nes į jį įsigeria vanduo ir valas apledėja, o apledėjusiu valu meškerioti neįmanoma. Žodžiu, visada turėkite, vykdami meškerioti arktinių šalvių, tradicinio vienagyslio valo pavadėliams ir masalų montažams.
Aišku, jog minėtas pavadėlis rišamas ne šiaip sau – jis skirtas tvirtinti elementui, ant kurio veriamas masalas. Tai gali būti paprasčiausias kabliukas, gali – miniatiūrinė blizgelė ar mūsų kraštuose plačiai naudojama avižėlė, bet gali būti ir pagal skandinavišką manierą pasirenkama muselė, imituojanti ežere žiemojančią vabzdžio lervą. Čia prasideda niuansai, nes nuo to, koks variantas bus pasirinktas masalui patiekti, tiesiogiai priklauso meškeriojimo sėkmė.
