Tačiau pasirodė, kad pirmiausia reikia rasti patogią vietą nuo kelio, apsupto pusantrametrinių pusnių, nusigauti iki ežero. Pakiliai nusiteikę prašokome švedo, kuris pardavė licencijas, nurodytą aikštelę. Prašokome todėl, kad skydas su vietovės schema buvo beveik iki pusės užverstas sniegu, o aikštelė priminė kišenę, kurioje tilptų pusė autobusėlio, o antras šonas išsišautų į kelią. Netrukus pakelėje šmėstelėjo pravalytas įvažiavimas į vedantį link ežero keliuką, tačiau tarp kiparisus primenančių šiaurinių eglių ryškėjo kelių namų siluetai ir mes pagrįstai pamanėme, kad tuo keliuku pakliūsime į kažkieno kiemą. Todėl pavažiavimome dar dešimtį kilometrų ir pamatėme, kad kelias, paslaugiai vingiavęs ežero pakrante, tolsta nuo jo, todėl buvo iškart sustota, kai tik jis vėl išnėrė sąlyginiai netoli ežero kranto.Sausų kojų privalumas
Kai išsilaipinome, iškart pasijautė, kad čia šiaurės platumos ir kad menkiausias vėjelis jose visiškai kitaip skverbiasi po apykakle nei namuose. Todėl pasijutau neprašovęs pro šalį, kad nepatingėjau įsigyti naują specialią veido kaukę iš minkštutės medžiagos, o ant kaklo – nusižiūrėta iš Himalajų šerpų „Cormoran“ šerpė, taip užpildanti erdvę tarp kaklo ir striukės apykaklės, kad vėjui tiesiog nebėra jokių šansų. Bet tai tik detalės ekipuotės, būtinos šiaurės sąlygose. Ekipuotei, rengiantis tokiai išvykai už devynių jūrų ir devynių kalnų, reikia skirti didesnį dėmesį negu meškerėms ir masalams. Nuo to kaip komfortiškai jausis jūsų kojos dvidešimt penkių laipsnių šaltyje, tiesiogiai priklausys jūsų veiksmai. Jei, avėdami lengvabūdiškai pasirinktus batus, po poros valandų meškeriojimo imsite justi, kad kojų pirštai ima stingti, teks trauktis nuo ežero ir važiuoti į viešbutį. Ir bandyti tinkamai išdžiovinti avalynę. Sausa avalynė – pirmoji sąlyga, kad kojų pirštai šaltyje neims grėsmingai balti, o, peržengus tam tikrą ribą, mėlynuoti.
Puikiausias priminimas tiems, kas tuo abejoja, švedų namų prieangis: prie pat laukujų durų iš kairės arba iš dešinės pas švedus paklotas kilimėlis, ant kurio atsistoji nusiaudamas batus, o šalia kilimėlio – kitas, ant kurio statoma avalynė. Tas kilimėlis paklotas priešais specialų džiovintuvą, kuris įjungtas į namo šildymo sistemą. Jei vaikščiota nedaug, avalynė tiesiog pastatoma ant kilimėlio ir sklindanti nuo džiovintuvo šiluma padaro savo darbą. Jei reikia, batai statomi po džiovintuvu arba pamaunami ant aulo formos vamzdelio, kuriuo cirkuliuoja šiluma. Tada batai džiovinami iš vidaus. Žodžiu, švedas, žengiantis į šaltį, praktiškai visada žino, kad jo batai sausi. Ši sistema puiki, kai sukinėjiesi netoli namų, tačiau kai esi už kelių dešimčių kilometrų ant šiaurės „kiparisų“ apsuptyje snaudžiančio ežero, batų nenusiausi ir jų neišdžiovinsi, o žmogaus kojos fiziologija tokia, kad per valandą pro odą išsiskiria nuo kelių iki keliolikos gramų prakaito. Tai reali drėgmė, o drėgnos kojos žvarbsta greičiau. Kuo šaltis labiau spaudžia, tuo šis procesas labiau pasireiškia. Visiškai šio efekto išvengti neįmanoma, tačiau jį įmanoma žymiai neutralizuoti, pasitelkus naujas technologijas.
Batų drenažas
Galbūt kam nors teiginys apie naujas technologijas skambės keistokai ir neįtikinamai, nes visuomeninėje sąmonėje niekaip neišdyla archaiškas palaikiais avikailiais vilkintis ir veltiniais avintis meškeriotojas, kuris praėjusio amžiaus karikatūrose kažkodėl buvo vaizduojamas su didele nosimi, įbesta į eketę, tai tiems pasakysiu, kad jau kelintą dešimtmetį kažkuo nerimtu laikytas meškeriojimas (ne žvejyba, kuri yra verslas, o juo užsiimantys vadinami žvejais), yra tapęs labai rimtu dalyku ir vienu masiškiausių pasaulyje laisvalaikio užsiėmimų. Susikūrė didžiulė meškeriojimą aptarnaujanti industrija, kurios metinis biudžetas Jungtinėse Valstijose kelis kartus viršija Holivudo biudžetą. Skaičiai įspūdingi ir labai iškalbingi. Tad nieko stebėtino, kad naujos technologijos greičiau įdiegiamos meškeriojimo reikmenų ir ekipuotės gamyboje, o ne atkeliauja į mūsų buitį. Šiandien GPS navigatorius tapo vos ne kiekvieno automobilio būtina opcija, o savo masinį paplitimą jis pradėjo būtent meškeriojimo praktikoje. Tokie pat pokyčiai yra įvykę ir meškeriotojo ekipuotės srityje. Tačiau visuomenė nedaug žino apie tai, kokiais batais avintis šiuolaikinis meškeriotojas žengia ant ežero ledo. Todėl, pasitaikius tokiai patogiai progai, kaip ši, reikia šį bei tą paaiškinti.
Faktų toli ieškoti nereikia, nes tam labai tiks asmeninis pavyzdys: išvykdamas meškerioti arktinių palijų, pasiėmiau dvi poras specialios avalynės – vieni trumpaauliai batai sausam orui ir sausam ledui „Norfin Snowbee“, antri – angliški aulinukai „Deri Boots“. Su pirmaisiais viskas aišku – spaudžiant šaltukui apsiavei juos, mūvėdamas vieną kojinę, ir komfortiškai jautiesi, kol šaltis neviršija dvidešimt penkių laipsnių, o koja kvėpuoja, t.y.prakaito drėgmė išgarinama pro akytą sintetinio audinio bato liežuvį. Kitas dalykas, jei ledą dengia šlapia pliurzė, kuri dažnai būna užsnigta. Čia neišsiversi be neperšlampamų batų, o anglų suprojektuoti „Deri Boots“ kaip tik tokie ir yra – tai storasienės gumos botai, kurių viduje – specialus įdėklas, izoliuojantis nuo koją aplinkos temperatūros ir sulaikantis šilumą viduje bato. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko ypatingo, tačiau esmė slypi įdėklo, kuris primena vidutinio storio kojinę, konstrukcijoje. Kojinė pasiūta iš daugiasluoksnių audinių, kurių struktūroje – membranos. Kokios? –paklausite. Vaizdžiai kalbant sudėliotos iš mikroskopinių „piltuvėlių“, kurių platusis galas atsuktas į kojos pusę, o siaurasis su mikroninio skersmens kiauryme – į išorę. Kas vyksta, kai koja prakaituoja? Prie jos arčiausiai esantis mikroporų sluoksnis įsiurbia drėgmę ir pradeda veikti „stūmimo“ efektas, lašelis keliauja tolyn, kol išstumiamas pro drėgmės iš išorės nepraleidžiančią membraną laukan. Kad ir kaip ilgai būtum apsiavęs batais, drėgmė kaupsis tik boto viduje, o „kojinės“ viduje visada bus sausa. Turbūt nereikia sakyti, kad sausa koja net ir dideliam šalčiui spaudžiant, nesušąla. Tokia meškeriotojų avalynė gaminama naudojant kosmines technologijas, kurios buvo sukurtos gaminti astronautų avalynę. Jei prie inovatyvios avalynės dar pridursime specialias kojines, taip padedančias išstumti prakaito drėgmę į išorę, vaizdas bus pilnas.
Vienas po kito mūsų ekspedicijos dalyviai perkopia per pakelės pusnį ir brenda per sniegą link ežero. Kai pasiekiu ribą tarp sausumos ir vandens ir žengiu ledu pirmą žingsnį, koja iki pusės blauzdos sulenda į skystą pliurzę, plytinčią po puriu sniegu. Galiu tik džiaugtis, kad apsiaviau aulinukus guminiu viršumi, nes su kita avalyne jau būčiau peršlapęs ir tektų vykti atgal.
