Tapk Žūklės draugu FACEBOOK, spausk čia.
Ramioje pakrantėje sutinku žolėje atsitūpusi žveją. „Kas kimba?“ – klausiu. „Ai, va, aukšles gaudau“, – atsako jis man. Velniava, gaudo aukšles toje pačioje duobėje, kur norėjau blizgę mėtyti, čia ir lydekų pilna, ir salačiai daužosi.
Šiek tiek nepatenkintas nusliūkinau į šoną. Pabandysiu ir kitur. Keičiu vobleriukus, sukriukes, tačiau per valandą tik kelias šakas įkabinau. Nieko. O suįžūlėję salačiai į pavakare daužosi per kelis metrus nuo kranto, kartais taip arti, kad purslai aptaško mane patį. Tačiau negriebia nei vieno masalo, nors tu skradžiai žemę prasmek. Užsikabinu didelę vartyklę ir nebekreipdamas dėmesio į baltuosius medžiotojus tiesiog svaidau masalą į vidurį upės.
Prietemoje grįžtu į planuotą duobę. Žvejys jau išėjo namo prisigaudęs aukšlių, o man dar liko kelios minutės prieš temstant išbandyti ir mėgstamiausią žvejybos vietą. Geltonai baltą „Kibs“ vartyklę sviedžiu paskutinį kartą į sraunų Neries vidurį. Ir štai meškerė išlėto, lyg įsikabinusi į nejudantį rastą, sulinksta, jokio pakirtimo, jokio staigaus smūgio ir dar taip toli nuo kranto. Tik po kelių sekundžių pajuntu, kad rastas kaip reikiant spardosi ir keliauja sau iš lėto prieš srovę. „Salatis. Didelis“, – pirma mintis.
Po dešimties minučių... Kol kas rąstas nepajudėjo arčiau manęs. „Gal netyčia lašiša įsikabino?“, – antra mintis. Nuo įtampos pradeda skaudėti ranką. Tik pritraukiau arčiau per kelis centimetrus ir vėl tenka atlaužti ritės lankelį. Žuvis vėl viduryje upės. Vakaro pašvaistė jau visai raudonai nuspalvino ramų upės vandenį. Negi aš taip vienas čia su ta žuvim ir stovėsiu iki nakties? Nei pirmyn nei atgal.
Po dvidešimties minučių... Šiaip ne taip pirmą kartą atitempiau tą „kažką“ į šalia kranto esančią sūkuriuotą duobę. Pirmą kartą įsirėžęs kilstelėjau žuvį nuo dugno. Matau, kur nuniręs valas, o štai už gero metro į šoną suraibuliuoja geltona didelė uodega. „Po šimts pypkių!“, – per nugarą pagaugais nuvilnija šiurpuliukai. Žuvis parodžiusi uodegą vėl movė dvidešimt metrų tolyn.
Po dvidešimt penkių minučių... Pavargau ir aš, ir žuvis jau silpsta. Štai pirmą kartą kilstelėjau stipriau blizgę į viršų ir iš vandens išniro ūsuota, didesnė už mano, galva. Na va, prisidirbau. Blizgė įsikabinusi giliai, žuvis didelė, teks traukti iš vandens rankom.
Po pusvalandžio... Susirangęs seklumoje šamas guli priešais mane. Pabandau pajudinti už uodegos, o šis lyg supratęs, kas gresia, vėl tėškė gilyn. Vos spėjau atpalaiduoti valą. Dar dešimt minučių kovos kelių metrų perimetru aplink krantą ir pavargusi galinga žuvis išsivertė pilvu toje pačioje seklumoje. Mečiau meškerę, sukišau rankas į žiaunas ir iškeliau žuvį už vandens.
Stoviu Neries pakrantėje, tyliame miške, prie kojų guli didelis šamas. Kernavės žvejai ilgus metus mėto savadarbes blizges, traukia galingus salačius, dideles lydekas, šapalus ar net ūsorius, tačiau tokio šamo šiame miestelyje dar niekam nepavyko ištraukti. Viskas, reiks įsigyti muselinę meškerę, nes su spiningu bus labai sunku patirti malonesnių įspūdžių ir išgyvenimų. Šamas svėrė 13, 5 kg, ilgis 125 cm.
