Viskonsino ir Minesotos valstijų aplinkosaugininkų užsakymu mokslininkai atliko tyrimus, kurių tikslas buvo išsiaiškinti, ar vandens telkinių tvarkymas, o ypač priekrantės zonos valymo darbai, kuriuos atlieka daugelis žūklės organizatorių, siekdami savo valdose sukurti komfortiškas sąlygas meškerioti, daro įtaką žuvų išteklių gausai?
Kadangi biologams ir ichtiologams seniai žinoma, kad medžių kelmai, apipjaustyti krūmokšniai, kuriuos paprastai melioratoriai palieka užtvindomoje teritorijoje, labai pagerina sąlygas tvenkinyje veistis įvairioms žuvims. Po vandeniu atsidūrę kelmai ir šakos tampa idealiomis žuvų slėptuvėmis ir substratu, skatinančiu veistis mikroorganizmus, moliuskus bei vėžiagyvius. Todėl žuvys turi daug maisto, sparčiau auga.
Mokslininkai eksperimentui pasirinko Litl Roko ežerą, kurio plotas 45 akrai, ir išskyrė jame dvi priekrantės teritorijas. Vieną išvalė, ištraukė iš vandens maždaug 75 proc. šakų, nuvirtusių medžių kamienų, o kitą paliko natūralią. Kad eksperimento sąlygos nebūtų pažeistos, ežere buvo uždrausta žūklė. Taip pat buvo ištirta, kiek žuvies būta pirmoje ir antroje zonoje prieš eksperimento pradžią.
Po kelių mėnesių vėl buvo ištirti žuvų ištekliai abiejose zonose. Nevalytoje žuvų gausa nesumažėjo, o sukultūrintoje žuvų aptikta maždaug perpus mažiau. Kai kurios žuvų rūšys iš valytos priekrantės zonos pasitraukė visiškai. Todėl dabar Jungtinėse Valstijose rekomenduojama ežerų ir upių priekrantės zoną palikti natūralią.
