„Policijai aš – Valerijonas, draugams – Valdas, o katinams ir moterims jaunystėje buvau raminantis“, – taip prisistato atokiau nuo visų meškeriojantis iš Lampėdžių atvykęs vyras.
Kurie 12 val. patraukia namo – atėjo tik žuvies. Nekibo, išėjo. Jie žuvauja. O kas užsilieka iki tol, kol sutemsta – žvejoja.
Paklaustas, ar visuomet šioje paupio vietoje, prie pat pėsčiųjų tilto į Nemuno salą, susirenka tiek daug žvejų, Valdas atsako, jog būna ir daugiau. Tik vieni ateina žvejoti, o kiti – žuvauti.
„Žinote, kaip atskirti? Reikia sulaukti vidurdienio. Kurie 12 val. patraukia namo – atėjo tik žuvies. Nekibo, išėjo. Jie žuvauja. O kas užsilieka iki tol, kol sutemsta – žvejoja. Toks esu ir aš. Man žvejyba – didžiausias malonumas. Kai tik galiu, taip ir važiuoju“, – paaiškino anksčiau statybininku inžinieriumi dirbęs, o dabar save tiesiog pensininku vadinantis Valdas.
Anksčiau jis žvejodavo Lampėdžiuose, prie pat namų, tačiau pastačius tiltą, pasikeitė upės vaga, ir žuvų nebeliko. Tenka važiuoti į Kauno centrą. Puikios žvejybos vyksta ir prie Turžėnų ar Jonavos. Paklaustas, kas šiuo metu kimba, jis ima pasakoti apie tai, jog prieš keletą valandų pagavo pirmą tokį savo gyvenime šlakį. Ir dar pirmu užmetimu!
„Svėrė jis apie 2 kg. Visi sulėkė pažiūrėt. Bet turėjau paleisti – dabar jų negalima žvejoti. O tai gausiu kokių 2000 eurų baudą. Išsigandau. Už tokią sumą parduotuvėje ir 20 žuvų nupirktum – neapsimoka. Užtat jo sužvejojimo malonumas niekur nedingo. Dabar kimba meknės, ešeriai, kuojos. Sėkmingiausias laikas – apie 16 val. Ankstesniu laiku – 17 val. Ne visi žvejai tą supranta, kad žuvims tas mūsų laikrodžių sukaliojimas – nė motais“, – šyptelėjo žvejys.
Jis puikiai išmano žvejybos taisykles ir nekenčia brakonierių – nuolat juos pamoko. Valdo meškerės kotas paverstas liniuote: vienas brūkšnelis žymi tai, kokio dydžio šlakį galima sužvejoti, kitas aukštėliau – kitos rūšies žuvį. Sumanu. Ir siuvėjos „metrų“ nereikia tąsytis. Štai praėjusį antradienį Valdas sugavo šešias žuvis, kurios visos kartu svėrė 2,3 kg. Leidžiama vienos žvejybos norma – 5 kg.
Staiga kažkas ir vėl užkibo. Į krantą vyras ima traukti pusės kilogramo žuvį.
„Kuoja. Jaučiu. Vargšelė, aplink valas apsisuko. Tuoj, reik išgelbėti. Dovanosiu draugui“, – „kovodamas“ su žuvimi, prasitaria Valdas.
Paklaustas, kaip žmona reaguoja į jo pomėgį, vyras ima pasakoti anekdotą: „Juozas skambina draugui ir siūlo važiuoti į žvejybą. Šis atsako, jog pirma reikia žmonos atsiklausti. Po kiek laiko perskambina ir informuoja, jog nevyks kartu. Paklaustas kodėl, patikina, jog žmona leido namie gerti. Taigi... Jaunystėje nedrausdavo į žvejybą manoji vykti, ims dabar ir senatvėj pradės drausti“.
Valdas teigia nesuprantantis, kodėl kiti meškeriotojai prie upės atvyksta anksti rytą. Juk naktis yra meilei skirta. Tai yra, žmonai. Reikia išsimiegoti. O dieną jau galima dėmesio atseikėti ir žuvims.
Valdo meškerės kotas paverstas liniuote: vienas brūkšnelis žymi tai, iki kokio dydžio šlakį galima sužvejoti, kitas aukštėliau – kitos rūšies žuvį. Sumanu.
„O štai Jungtinėje Karalystėje žuvys – laukinės. Jas, sugautas, namo nešamės tik lietuviai, lenkai, kinai ir vietnamiečiai. Vietiniai nežino, ką su jomis daryti – nueina ir išdorotą parduotuvėje nusiperka. Aš ten esu pagavęs 8 kg karpį. Ši žuvis turi ilgiausią atmintį. Būna vargo“, – žvejybos ypatumus svetur įvardija Valdas.
Pasak jo, intensyvi žvejyba Nemuno saloje prasideda spalio pabaigoje ir tęsiasi iki šalnų. Skylutės valui ima užšalti ir pramogos baigiasi. Užpernai visi rinkosi prie tilto šalimais. Ne retai gerai kimba ir prie geležinkelio viaduko, ar prie Birštono g. sankryžos. Kodėl žuvys taip mėgsta tiltų prieigas? Valdas paaiškina, kad nebūtinai yra taip – tiesiog reikia stebėti, kur auga samanas primenanti žolė, kurią taip mėgsta siurbti žuvys.
„Juk tai puikus laiko praleidimo būdas. Išrūkau kokią pagautą žuvį – draugus pavaišinu. Visiems smagu. Bet jūs man ir sėkmę prišaukėt. Bekalbant kuoją ištraukiau. Tai gal verta jums ją atiduoti?“, – mandagiai atsisveikindamas pasiūlė Valdas.
