Taigi – pirmieji metimai ir žuvų paieška. Tiesą sakant, naudodamas spiningą su beinercine rite, jaučiuosi truputį pranašesnis prieš kolegas, kadangi tuo pat metu galiu patikrinti žymiai didesnį jūros plotą, nei tradiciškai leidžiant pilkerius po laivu į jūros dugną. Bet, kaip sakoma, kiekvienam savo – kiekvienas žvejoja taip, kaip labiau prie širdies.
Pirmąją dalį skaitykite čia: Žvejų Eldoradas, arba svajonės pildosi. I dalis
Trečias metimas, 80 gramų galvakablis su jau tapusiu tradiciniu mėlynai baltu guminuku pasiekia dugną ir beveik iškart pajuntu smūgį – negaliu patikėt, bet taip smūgiuoja tik otas – sutraška ritės stabdis, pristabdydamas žuvį, du smagūs proveržiai ir pamažu pradedu traukti žuvį link laivo. Abu kolegos sutartinai suvynioja savo meškeres ir pasiruošę laukia – vienas su kabliu, antrasis su harpūnu. Po neilgos kovos jau matome pirmąjį šios dienos laimikį – nedidelį otą, kurį be vargo įkeliam į laivą – harpūnas kol kas liko nepanaudotas. Sprindžiais pamatuojam žuvį – virš 80 cm, svoris, tikriausiai, apie 7-8 kg – tokio dydžio otą Norvegijos žvejybos taisyklės jau leidžia imti, tačiau mūsų sąžinė – ne: atsargiai atkabiname vienšakį kabliuką ir gražuolė žuvis keliauja ten, iš kur ir atėjo – šaltus Atlanto vandenis. Nors šis laimikis nėra tas mūsų taip trokštamas trofėjus, bet nuotaika pakili – diena prasidėjo puikiai. Taigi žvejojame toliau. Dreifas nedidelis, jūros dugnas su nedideliais perkritimais – gylis kaitaliojasi nuo 35 iki 45 metrų. Kimba daugiausiai menkės, keletą pasiliekame, o kitas leidžiame atgal į jūrą – visus 3 termosus jau vakar beveik užpildėme saidų file bei ešeriais, todėl šiandien trokštame ypatingo laimikio.
Po poros valandų, pora kartų pakeitę dislokaciją, sugauname pirmuosius jūros vilkus – ši žuvis nuo seno laikoma delikatesu, todėl neatsisakysime jo ir mes. Juokaujame, kad jūroje, kaip niekur kitur, labai greitai bėga laikas – žiūrėk, jau metas ir pietauti. Jūra ganėtinai rami, bangavimas nedidelis – jūros liga nė vieno iš mūsų kol kas nekamuoja, todėl ir apetitas visų nemažas: sumuštiniai bei kava dingsta akimirksniu. Po pietų kolegos keičia masalus: vietoje tradicinių pilkerių, kabina nemažas gumas su galvakabliais, paskutiniu metu užimančiais vis daugiau vietos žvejybos parduotuvių lentynose. Ir tikriausiai neatsitiktinai – tiek spalva, tiek savo darbu vandenyje šie masalai daug labiau primena tikrą žuvį, nei įprasti švininiai pilkeriai, reikia tik netingėti truputį paeksperimentuoti žvejojant su jais. Taip vadinamas sistemėles mes naudojame gana retai, o jei naudojame, tai tik pačių rištas ir dažniausiai tik su 1 kabliuku – traukti vienu metu po 3 ar 4 užkibusias žuvis buvo įdomu tik pirmaisiais metais žvejojant Norvegijoje.
Abu kolegos sutartinai kažką traukia, todėl nusprendžiu truputį palaukti – gal kažkas įdomaus bus užkibę. Pirmoji katerio bortą pasiekia įspūdingo dydžio vėgėlė. Ši žuvis išrūkyta pasižymi ypač geru skoniu, tačiau turi vieną minusą: bene labiausiai iš visų žuvų yra užteršta parazitais – nedidelėmis baltomis kirmėlaitėmis, todėl mes visas vėgėles paleidžiame. Antrajam kolegai pasisekė labiau – meškerės ir valo stiprumą bando maždaug 15 kg menkė – nors tai ir ne pati sportiškiausia jūros žuvis, bet gerų emocijų ją traukiant tikrai netrūksta. Taigi diena eina puikiai, nuotaika pas visus gera, beliko sulaukti ir rimtesnės žuvies kibimo. O jo laukti ilgai nereikėjo – kolegos meškerės linkis ir dirbančio ritės stabdžio garsas išduoda, kad mūsų laukia kažkas įdomaus – taip kimba arba otas, arba labai stambi ledjūrio menkė – saida. Draugas pats leidžia įvairius garsus ir bando suvaldyti žuvį, kitos meškerės jau suvyniotos ir mums belieka tik laukti. Pasigalynėjus su žuvimi 10-15 minučių ir leidus jai pavargti, pintas valas pamažu gula į ritės būgnelį ir žuvis artėja prie mūsų – skaidriame vandenyje jau galime įžiūrėti Atlanto otą – šis maždaug dvigubai didesnis už sugautąjį ryte – visai neblogas laimikis! Sveikindami draugą, padedame įkelti žuvį į katerį. Trumpai pasitarę, nutariame plaukti į krantą: pažvejojome šiandien tikra šauniai – vakare galima bus pasilepinti pirtelėje ir pasidalinti dienos įspūdžiais, kurių tikrai netrūko.
Beje, jau grįžę į stovyklą, keletą mažesnių menkių išskrodžiame ir pasūdome, šiek tiek įtriname prieskoniais – rytoj išrūkysime čia pat esančioje rūkykloje – iki šiol negalime atsispirti šviežiai rūkytos žuvies skoniui. Sutvarkome kitas žuvis, otą į didžiulę šaldymo patalpą dedame nepjaustę, o tik išėmę vidurius – iš Norvegijos išvežama trofėjinė žuvis negali būti supjaustyta. Žvejybos bazės darbuotojų paprašome „užkurti“ pirtį, o patys skubame vakarienės – mūsų laukia jūros vilko kepsnys, kuris, beje, anot vieno pažįstamo gurmano, gerame vakarų Europos restorane gali kainuoti net iki 100 Eurų. Visa laimė, kad mes ne restorane, o jaukiame valgomajame, kuriame bevakarieniaudami dar spėjame pažiūrėti per televiziją transliuojamas lietuviškas žinias – smagu, kad net tolimoje Norvegijos šiaurėje nesijaučiame atitrūkę nuo namų.
