1939 metų spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią didžiąją Lietuvą nuo beveik visą tarpukarį Lenkijos valdyto Vilniaus krašto. Šiandien, spalio 28-ąją, sueina 70 metų, kai kariuomenė įžengė į Vilnių. Rytoj bus proga nusilenkti Gedimino kalno bokšte plevėsuojančiai nacionalinei vėliavai – 1939 metų spalio 29-ąją ji ten pakilo pirmą kartą po ilgos pertraukos.
Žmonės prieš 70 metų džiugiai pasitiko į Vilnių įžengusius Lietuvos karius. Šalį trumpam apėmė euforija. Tačiau tikrąją to meto padėtį geriausiai apibūdina kaip tik tada gimęs posakis: „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Mat sąlygos atgauti savo istorinę sostinę susidarė kapituliavus Lenkijai ir 1939-ųjų spalio 10-ąją Lietuvai su SSRS pasirašiusius Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Pagal dokumentus, nors valstybei ir buvo garantuotas suverenitetas, Sovietų Sąjungai leista keturiose Lietuvos teritorijose dislokuoti Raudonosios armijos įgulas – 20 tūkst. karių. Tai buvo okupacijos pradžia. To meto agresorės – Sovietų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija – jau buvo pradėjusios vykdyti rugpjūtį pasirašytą ir rugsėjį papildytą Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo pasidalino įtakos sferas prie Baltijos jūros.
„A.Merkys vienoje iš savo kalbų pasakė, kad į Vilnių Vyriausybė kelsis tada, kai jis savo vaizdais bus vertas sostinės. Kodėl taip buvo pasakyta? Neblogai situaciją iliustruoja, pavyzdžiui, tai, kad 1939 metų lapkritį Vilniuje reikėjo išleisti netgi specialius įsakus, kad miesto gyventojai nešiukšlintų ir neterštų gatviųIstorikas Česlovas Laurinavičius siūlo vertinant sostinės atgavimo 70-mečio sutartį nepulti į kraštutinumus: nei pernelyg džiaugtis, nei liūdėti dėl ano meto įvykių: „Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, klausimas, sakyčiau, tiesiog gyvybinis lietuvių identitetui, aš jau nekalbu apie praktinę, materialią Vilniaus reikšmę“.
„Akivaizdu ir tai, kad dėl labai komplikuotų aplinkybių Vilniaus kaina buvo valstybinis suverenitetas, dar daugiau – netgi pavojus nacionalinei tapatybei. Žinoma, šita klausimo pusė smarkiai komplikuoja tą teigiamą pusę, bet jos negali nuneigti. Vien dėl to, kad nepaisant visko, mes vis tik išsaugojome tą identitetą ir atkūrėme valstybę. Nenoriu raginti švęsti, tai gal netgi būtų naivoka. Bet minėti šias datas ir bandyti suvokti savo sudėtingą istorinę raidą, aplinkybes – tikrai gera proga“, – įsitikinęs Č.Laurinavičius.
Prestižo reikalas
Istoriko Algirdo Jakubčionio nuomone, Vilniaus atgavimas buvo tarpukario Lietuvos prestižo klausimas. „Per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje buvo subrandinta karta, o gal net kelios kartos su šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Vyresnio amžiaus žmonės ir dabar Vilniaus atsiėmimą traktuotų kaip vieną iš didžiausių nacionalinių švenčių, kadangi Lietuva atgavo ne tik Vilnių, bet ir sostinę. Juk Lietuva anais laikais – tai valstybė be sostinės. Nori nenori, tai uždeda tam tikrą kompleksą. Be visų fobijų, kad mes maži, niekas su mumis nesitaria ir panašiai, mes dar ir savo sostinės neturime. Reziumuojant, vienaip ar kitaip, atgaudama Vilnių, Lietuva, pirmiausia pačios akyse, atgavo savo, kaip valstybės, prestižą“, – kalbėjo istorikas.
Patriotine organizacija prisistatanti Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga šiandien sostinės senamiestyje organizuoja Vilniaus atgavimo jubiliejui skirtas eitynes. Akcijos iniciatorius Julius Panka aiškino, kad ši data pasirinkta todėl, kad tądien į atgautą sostinę įžygiavo Lietuvos kariuomenė: „Mes specialiai pasirinkome ne spalio 10-ąją, nes iki šiol bent jau istorijos vadovėliuose labai dažnai ši diena siejama su Vilniaus atgavimu. Tačiau tądien pasirašyta sutartis su Sovietų Sąjunga nieko gero neatnešė, atvedė 20 tūkst. sovietinės okupacinės kariuomenės įgulos“.
J.Panka įsitikinęs, kad sutartį su Sovietų Sąjunga Lietuva būtų buvusi priversta pasirašyti net ir atsisakiusi priimti Vilnių. Tuo tarpu Č.Laurinavičius akcentavo ir didžiulį tautos norą atgauti sostinę. Žinoma, sovietai juo puikiai pasinaudojo. Tačiau Lietuvos valdžia esą turėjo galimybių pasipriešinti sovietų reikalavimams priimti užsienio valstybės karius – panašiai pasielgė Suomija. Tačiau tuo metu prezidento Antano Smetonos režimas tam buvo per silpnas. „Atlaikyti priešstatą prieš didžiulę valstybę buvo galima tik tuo atveju, jei valstybėje būtų buvusi labai tvirta vidinė konsolidacija“, – sakė Č.Laurinavičius.
Atgal į Lietuvą
1939 metų spalį prasidėjo sunkus Vilniaus krašto integravimo atgal į Lietuvą kelias. Į Vilnių, siekiant sulietuvinti Vilniaus universitetą, buvo perkelti du Kauno Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai: Humanitarinių mokslų ir Teisės. Atgautoje sostinėje kūrėsi parduotuvės, kad aprūpintų krašto gyventojus maistu. Buvo įsteigta Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus kraštui institucija. Pirmuoju paskirtas Antanas Merkys, vėliau tapęs paskutiniuoju ministru pirmininku. Suformuota Vilniaus apskritis.
Tai, ką Kaunas gavo būdamas valstybės sostine, paliko ryškų pėdsaką.Perkelti valstybines institucijas galvota palaipsniui, mat mechaniškai ir greitai perkelti 20 tūkst. valdininkų iš Kauno buvo sudėtinga. „A.Merkys vienoje iš savo kalbų pasakė, kad į Vilnių Vyriausybė kelsis tada, kai jis savo vaizdais bus vertas sostinės. Kodėl taip buvo pasakyta? Neblogai situaciją iliustruoja, pavyzdžiui, tai, kad 1939 metų lapkritį Vilniuje reikėjo išleisti netgi specialius įsakus, kad miesto gyventojai nešiukšlintų ir neterštų gatvių. Miestas buvo apšiuręs. Be to, čia buvo nesaugu – bijota lenkų ekscesų. Taip pat prieš Vilnių užimant sovietų kariuomenei, 1939 metų rugsėjo 19 dieną, iš Lukiškių kalėjimo buvo paleisti keli tūkstančiai kriminalinių nusikaltėlių. Pagal oficialią statistiką, tų metų lapkritį Vilniuje įvykdyta per 700 tūkst. kriminalinių nusikaltimų“, – pasakojo A.Jakubčionis. Tačiau buvo aiškiai įsivaizduojama, kad Vilnius netrukus bus pilnavertė Lietuvos sostinė – taip, kaip buvo įrašyta visose tarpukariu priimtose Konstitucijose.
Kauno likimas
Ar lengvai su pasikeitusiu statusu susitaikė tarpukario laikinoji sostinė Kaunas? Istoriko Jono Vaičenonio teigimu, tas klausimas net nebuvo svarstomas. Atgavimo dieną šventiniai renginiai vyko ir Vilniuje, ir Kaune.
Tačiau tai, ką Kaunas gavo būdamas valstybės sostine, paliko ryškų pėdsaką. „Mes tai matome ir architektūroje, ir miesto plėtroje. 20 metų čia virė pagrindinis valstybės gyvenimas. Suteikit 20 metų bet kuriam kitam Lietuvos miestui ir jis galbūt panašų progresą pasieks. Miestas buvo tapęs visų sričių šalies centras – ir sporto, ir meno, ir mokslo. Kaune susiformavęs visuomenės sluoksnis ir atgavus Vilnių taip lengvai neišvažiavo. Vėliau, sovietmečiu, matėme bandymus tą branduolį išardyti“, – pasakojo istorikas.
Kūrėsi toliau
Kartais manoma, kad būtent 1939 metų spalį Vilniaus kraštas grąžintas į Lietuvos teritoriją toks, kokį valstybė turi ir dabar, atgavusi nepriklausomybę, po penkių dešimtmečių. Tačiau iš tiesų jo likimas sprendėsi per kelis kartus. 1939 metais Lietuva atgavo beveik 7 tūkst. kv. km teritoriją, bet tai, anot A.Jakubčionio, sudarė tik apie 24 proc. tos teritorijos, kurią sovietų Rusija buvo pažadėjusi Lietuvai 1920 metų Taikos sutartimi. Be to, nebuvo grąžinti kai kurie lietuviški regionai. Jie prijungti prie šalies tik 1940 metų spalį, kai jau marionetė sovietinės Lietuvos delegacija su Justu Paleckiu viešėjo Maskvoje. Baltarusijos komunistų partijos sekretorius pasiūlė Lietuvai atiduoti tas teritorijas, kuriose gyventojų daugumą sudaro lietuviai.
Č.Laurinavičius į šią istoriją dar įrašė 1944 metų vasarą. „Tuo metu, kai sovietų armija perėjo buvusią Lenkijos teritoriją, jau artėjo prie Vilniaus, egzilinė Lenkijos vyriausybė Londone skelbė, kad Raudonoji armija įžengė į Lenkijos teritoriją ir privalo pripažinti, kad yra Lenkijoje. Ji reikalavo, kad ir Vakarų sąjungininkai paremtų Lenkiją šiuo klausimu. Tačiau jie faktiškai jau buvo slapta atidavę Vilnių Stalinui. Sudėtingas prieštaravimas tarp lietuvių ir lenkų buvo perlaužtas tokiu būdu“, – reziumavo istorikas.
