1. Įžaidėjai. Paskutines 4 minutes Lietuvos rinktinė žaidė su R.Seibučiu „pirmo numerio“ pozicijoje. Tai tarsi parodo, kaip K.Kemzūra buvo patenkintas savo įžaidėjų pasirodymu šioje dvikovoje. Nors statistikoje ties mūsų įžaidėjų pavardėmis yra neblogi skaičiai rezultatyvių perdavimų stulpelyje, tačiau statistikos protokolas niekaip neatvaizduoja to, kad Lietuvos rinktinės žaidimas buvo pernelyg statiškas, paremtas individualiais reidais, stokojo minties ir nė iš toli nepriminė to fakto, kad komandos gretose yra bene geriausiai Europoje derinį „du prieš du“ atliekantis krepšininkas. O juk nuolat pabrėžiama, kad įžaidėjas yra pusė trenerio.
Apie M.Kalniečio ar Š.Jasikevičiaus prarastus kamuolius užsiminti jau net nebesinori. Tai buvo kalbėta po draugiškų rungtynių su Rusija ir, panašu, išvados nepadarytos, kamuolys ir toliau prarandamas tokiose situacijose, kai varžovai lengvai perskaito mūsų gynėjų veiksmus.
2. Gynyba prieš L.Scolą. L.Scola į mūsų krepšį įmetė 32 taškus ir juos rinko prieš bet kurį savo varžovą. Sakyti, kad šiandien buvo jo diena, nėra pagrindo – Luisas pasaulinio lygio žvaigždė. Svarbu, kaip jis tuos taškus rinko.
Prieš jį gynyboje darbavosi tiek J.Valančiūnas, tiek D.Songaila, tiek P.Jankūnas. Prie kiekvieno varžovo jis greitai prisitaikydavo: prieš Joną puikiai atlikinėjo „du prieš du“, prieš Darių – „pacentruodavo“, prieš Paulių – atsirado ir metimai iš distancijos.
Mūsų komanda buvo paruošusi vaistų prieš L.Scolą, tačiau jie neveikė: nors „tretieji numeriai“ nuolat „leidosi“ link krepšio, palikdami erdves aikštės kraštuose, o gynėjai skubėjo į pagalbą aukštaūgiams, to kaina buvo didelė – ties tritaškio linija laisvi likdavo tiek C.Delfino, tiek P.Prigioni, kurių metimai buvo labai skaudūs.
Tai ypač pamatėme antrajame kėlinuke, per kurį L.Scola surinko tik 4 taškus. Jame argentinietis ir nesistengė pats užbaigti atakų, atmesdavo kamuolį ties tritaškio linija, kur laisva likusi toliašaudė artilerija idealiai atliko savo darbą, sukraudama Argentinos rinktinei dviženklę persvarą.
3. Rotacija. Mūsų komandos lyderis L.Kleiza žaidė daugiausia iš visų – 28 minutes, Argentinos komandoje L.Scola ir M.Ginobili žaidė, atitinkamai, 35 ir 32,5 minutės. Kam reikalinga, kad dar 9 komandos krepšininkai žaistų bent 14 minučių, neskaitant R.Seibučio, rungtynėse prieš toli gražu ne Islandijos lygio varžovą? Kad būtų aukštas žaidimo tempas ar aktyvi gynyba? Per tris kėlinukus užfiksavau „net“ 4 mūsų komandos greitas atakas, iš kurių viena baigėsi M.Kalniečio pražanga puolime, o dar dvi užbaigė mūsų komandos aukštaūgiai (!). Būtent – aukštaūgiai. Man tikrai labai patinka, kai greitas komandų atakas užbaigia priekinė linija, tačiau kai ji yra greitesnė už mažuosius žaidėjus, tai jau kelia nerimą.
Kokia aktyvi buvo mūsų komanda, galėjome stebėti pirmoje dvikovos pusėje, per kurią Argentinos krepšininkai prie baudų metimų linijos stojo vos 8 kartus, o metimus atlikinėjo toli gražu ne per rankas. O kur dar faktas, kad iš 9 komandos pražangų, surinktų per pirmas 20 minučių, trečdalį surinko R.Seibutis, aikštelėje pasirodęs prieš didžiąją pertrauką.
4. Rezultatyviausi komandos žaidėjai. Kai Lietuvos rinktinės rezultatyviausių krepšininkų sąraše išsiskirdavo R.Javtoko pavardė, dažniausiai net ir nematę rungtynių galėdavome įtarti, kad kažkas rungtynėse buvo ne taip. Tai tikrai nėra ilgamečio rinktinės kapitono nuvertinimas, prašau nesuprasti klaidingai. Tiesiog po A.Sabonio rinktinėje neturėjome aukštaūgių, kurie svariai prisidėtų prie komandos puolimo. Po dvikovos su Argentina dviženkliu taškų skaičiumi pasigirti gali L.Kleiza, D.Songaila bei P.Jankūnas – priekinės linijos žaidėjai.
Tuo tarpu tie krepšininkai, kurie įprastai renka taškus, šį kartą buvo beviltiški: M.Pocius išsiskyrė tik klaidomis, R.Kaukėnas ir toliau liko tik šešėliu to R.Kaukėno, kurį matėme Europos čempionate Lietuvoje, o nebuvęs Venesueloje S.Jasaitis, panašu, prarado komandos draugų pasitikėjimą, todėl jį dengę argentiniečiai į gynybą galėjo ir neskubėti, nes kamuolys puolant Argentinos krepšį Simo nepasiekdavo. Nedaug trūko, kad toks pat „sausas“ išeitų ir J.Mačiulis, tačiau pastarajam pasisekė kiek labiau. Ką išdarinėjo abu įžaidėjai, jau rašiau. Galiu tik pridėti, kad tiek M.Kalnietis, tiek Š.Jasikevičius per dažnai ir, svarbiausia, nesėkmingai ėmė iniciatyvą į savo rankas, užmiršdami svarbiausią savo užduotį – organizuoti komandos puolimą.
5. Noras laimėti. Po dviejų kėlinių tikėjausi, kad mūsų rinktinė antroje dvikovos pusėje pademonstruos charakterį ir pasistengs „uždusinti“ veteranų pilną Argentinos rinktinę. Tokių pokyčių buvo Turkijoje, kai komanda sugebėdavo išnešti sveiką kailį atrodytų iš beviltiškų situacijų, kai kiekvienas metimas buvo palydimas emocijomis jei ne aikštelėje, tai bent jau ant atsarginių žaidėjų suolo, kai komanda buvo vieninga kaip kumštis. Liko tik nostalgija.
Ar matėme ką nors panašaus šiandien? Taip – Argentinos komandoje. Tuo tarpu Lietuvos krepšininkai, tirpstant rungtynių laikui ir augant skirtumui, ėmė spindėti pykčiu teisėjams bei varžovams. Ir tai nebuvo sportinis pyktis – atsiminkime, kaip komandos kapitonas „nekapitoniškai“ stumtelėjo į užribį jau nubėgusį A.Nocionį. Žinoma, tai tik pirmosios rungtynės, tačiau krepšininkai žadėjo, kad, atėjus lemiamoms kovoms, viskas bus gerai. Pralaimėti rungtynes kovojant – ne gėda, juolab tokiam varžovui kaip Argentina, tačiau matant kaip džiūgavo pergalę iškovoję argentiniečiai, galime tik pavydėti, kad Lietuvos rinktinė didelio noro laimėti nepademonstravo.
