Tiesa, olimpiada V. Rimšaitei vos nesibaigė dar net neprasidėjusi. Likus mėnesiui iki žaidynių dviratininkė per treniruotę patyrė sunkią riešo traumą. Laiko pasveikti buvo per mažai, tad Londone sportininkė startavo vis dar ištinusia ranka.
Nors negalėjo lenktyniauti visa jėga, lietuvė neliko paskutinė, o trečiajame pusfinalio važiavime finišavo penkta.
„Trečiajame važiavime labiausiai pasistengiau. Nes jis – svarbiausias. Pagal trečiojo važiavimo frezultatus priklauso galutinė vieta tų, kurie nepatenka į finalą“, – paaiškino V. Rimšaitė, galutinėje įskaitoje užėmusi 13-ąją vietą.
 |
| Vilmos Rimšaitės patirti sužeidimai |
– Vilma, kaip tavo ranka?
–Truputį dar patinusi. Pavažinėjus arba jei kažką paimi tokiu kampu ir netyčia timpteli, vėl skauda, ištinsta. Paskui skausmas atlėgsta. O ki važiuoji, nejauti, nes visa susitelki į lenktynes.
– Tau buvo pagaminę specialų įtvarą. Kodėl lenktyniavai be jo?
– Jis man trukdė, nes lenktyniaujant ranka juda ir aukštyn, ir žemyn, ir į šonus.
– Ar buvo sunku lenktyniauti?
– Itin sunku buvo psichologiškai. Dėl traumos daugiau nei mėnesį nevažinėjau trasoje. O mūsų sporte reikia labai jausti trasą. Kai taip ilgai nevažinėji, prarandi kalniukų jausmą – kur šokti, kaip šokti, kur spausti. Be to, įsibėgėti nuo tokios starto platformos pasitreniravau tik vieną kartą prieš olimpiadą – Latvijoje. O tai labai mažai.
Kai kurios varžovės – australės, amerikietės, prancūzės – namuose turi tikslias olimpinės trasos kopijas. Gal jų trasos net sunkesnės. Tad čia joms buvo daug lengviau.
Mūsų trasoje kai reikia pakeisti vieną kalną, ar vieną tiesiąją, kylą didžiausios problemos. Ir pinigai, ir daug popierizmo, ir visokie konkursai. Nėra laiko tokiems dalykams.
– Atvažiavai dalyvauti ar siekti kažkokių didelių tikslų?
– Atvažiavau dalyvauti ir pasistengti nuveikti ką nors daugiau. Negalvojau, kad dėl traumos man trasoje pavyks atlikti visus šuolius, bet pavyko.
– Ar dar esi Tarptautinės dviratininkų sąjungos (UCI) atletų komisijos narė?
– Taip, mes esame tarsi tarpinė grandis tarp Tarptautinio olimpinio komiteto ir UCI. Galime teikti pasiūlymus, pakeitimius, bandyti pagerinti sąlygas sportininkams. Pernai buvome susitikę visi, bet tai buvo daugiau pažintinis susitikimas. Laukiame šiais metais kito. Jame ir bus nagrinėjamos esminės problemos.
 |
| Vilma Rimšaitė |
– Kokius tikslus olimpiadoje tau kėlė tėvas ir treneris Albertas Rimša?
– Man jo keliami tikslai nelabai svarbūs, nes turiu savų tikslų. Šiaip net neklausiau. Aišku, jis visada nori, kad laimėčiau, bet tai nerealu.
– Ar būtent taip, kaip išvydai Londone, įsivaizdavai olimpiadą?
– Išties viskas daug gražiau, geriau, daug daugiau visko. Kai pernai čia treniravomės ir vyko šioje trasoje bandomosios varžybos, buvo tik viena tribūna pradėta statyti, kitos visai nebuvo. Kai atvažiavau ir pamačiau pilnutėles tribūnas – nerealu. Ir, aišku, viskas labai gražiai suorganizuota.
– Kaip jautiesi kaimelyje?
– Pasakiškai. Labai patinka. Atmosfera, žmonės, gyvenimas. Viskas puiku. Iki varžybų man ten gyvenimas nevirė. Bet dabar per paskutines dienas pavirs.
– Kokia proga ant tavo kūno atsirado tatuiruotė?
– Mano svajonė buvo patekti į olimpiadą. Ir kai patekau, pasidariau tatuiruotę. Neskaudėjo. Man patiko tas šūkis. Olimpiada buvo mano gyvenimo tikslas. Vieną kartą gyveni, vienas tikslas. Ir sakiau, kad po olimpiados gali būti nors ir tvanas. Dabar būsiu rami. Žinoma, jei pateksiu, važiuosi ir į Rio de Žaneirą.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Vilma Rimšaitė (nr. 222) olimpinėse žaidynėse |
