„O varge, koks Evaldas, antrasis iš trijų mūsų su vyru sūnų, buvo neramus naujagimis, buvau išsekusi nuo bemiegių naktų, o mažas dar buvo ir pirmagimis Arvydas. Bet nuovargio našta tik kūdikystėje ir buvo sunki. Kai sūnūs paaugo, jie tapo viso, ką geriausio gali patirti motina ir tėvas, neišsenkančiu šaltiniu“, – taip praėjus parai po sėkmingos kovos ringe apie sūnų „15min“ kalbėjo jo motina Svetlana.
Evaldo tėvai Svetlana ir Algis Petrauskai sūnaus kovas olimpiniame Londone stebi namuose per televiziją. Kartu – ir jauniausias sūnus Lukas. Po pergalės, užtikrinusios Evaldui olimpinį medalį, šeimyna nesiglėbesčiavo, tik tėtis šovė į balkoną su cigarete dantyse, o netrukus iš ten visa vyriško balso jėga nuaidėjo: „Mes laimėjom!..“
„Algiui reikia emocijas išlieti, o aš joms valios negaliu duoti. Vis kaip sargybinis prie televizijų transliacijų budžiu – kad tik ko nors nepraleisčiau svarbaus, kas mano vaikui gali atsitikti“, – susijaudinusi kalbėjo Evaldo mama Svetlana.
„Laukite medalio“
Sūnaus norą boksuotis šeima visuomet palaikė. „Labai dėl to džiaugiuosi. Vaikystėje būdavo, kad pats nenorėdavau į treniruotes eiti, bet tėvas neleisdavo to daryti. Visuomet, kai reikėjo, pats nuveždavo, norėjo, kad treniruočiausi“, – pasakojo Evaldas.
Laukti ilgai nereikėjo – toks atkaklumas davė vaisių, nors Evaldui – dar tik 20 metų.
 |
| Evaldas Petrauskas |
„Aš pats labai tikiuosi gero rezultato. Bent pora kovų turiu laimėti. Būtų fantastiška iškovoti medalį. Nieko nėra neįmanomo. Jei įdedi daug pastangų, gali laimėti“, – prieš išvykdamas į olimpines žaidynes interviu „15min“ sakė E.Petrauskas.
O per palydėtuves Šilutėje miestelėnams pažadėjo dar drąsiau: „Jei laimėsiu pirmąją kovą, laukite medalio.“
Lietuva sulaukė. Tiesa, kokios spalvos medalis atiteks šilutiškiui, paaiškės penktadienį arba sekmadienį. Svorio kategorijos iki 60 kg ketvirtfinalyje E.Petrauskas įveikė Europos vicečempioną italą Domenico Valentino ir pusfinalyje susikaus su Soonchulu Hanu iš Pietų Korėjos. Mūsų boksininkas, kurio ūgis 164 cm, už varžovą ne tik 15 cm žemesnis, bet ir septyneriais metais jaunesnis.
Pralaimėjimo atveju lietuviui atitektų bronza, įveikus korėjietį – sekmadienį tektų kautis didžiajame finale dėl aukso.
Talentą patikrino darbas
Evaldo bokso kelias prasidėjo regbio aikštėje. Vyresnysis brolis Arvydas jį pakvietė ateiti pažaisti regbį, kurį, kaip ir futbolą, ypač mėgo jaunieji Šilutės boksininkai, vadovaujami trenerio Vinco Murausko. Po žaidimo treneris iš karto pasiūlė pirmadienį ateiti į bokso treniruotę. Evaldui tada buvo vos septyneri.
Iš kitų Evaldas išsiskyrė jau pirmoje treniruotėje. „Pirmuosius bokso pagrindus gavau dar anksčiau – iš tėčio draugo, buvusio boksininko, kuris mane gal jau nuo ketverių penkerių mokė stovėsenos, smūgių. Kai pradėjau lankyti užsiėmimus, už naujokus jau buvau visa galva pranašesnis“, – pasakojo E.Petrauskas.
Į V.Murauską duriama pirštu, kai kalbama apie žmogų, pirmąjį įžvelgusį E.Petrausko talentą ir išpranašavusį šilutiškiui olimpinę sėkmę. Pats treneris tik šypteli ir pripažįsta, kad net ir E.Petrausko talentą turėjo patikrinti laikas. Ir žinoma – darbas.
„Negaliu pasakyti, jog iškart įžvelgiau Evaldo talentą. Mušant maišą vaikas gali atrodyti labai greitas, gali išryškėti ir kitos teigiamos savybės, bet kai reikia kontakte su priešininku dirbti – viskas būna kitaip. Evaldas nuo pat pradžių buvo labai darbštus, o bokse viskas ateina per darbą. Žmogus turi būti „fanatas“. Toks Evaldas ir buvo“, – pasakojo V.Murauskas.
Aukštesni varžovai manęs gal neįvertina ir ... apsirinka
Nuolat kovėsi su vyresniais
Būdamas 12-os metų Lietuvoje savo amžiaus ir svorio kategorijose Evaldas jau neturėjo lygių. Neretai įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse varžybose jis dalyvaudavo vyresnio amžiaus boksininkų kovose, ir jam puikiai sekėsi. Pirmąjį ryškų įrašą šalies bokso istorijoje Evaldas paliko būdamas vos 16 metų, kai tapo Lietuvos suaugusiųjų bokso čempionu. Iki jo tokiam jaunam boksininkui to niekada nebuvo pavykę padaryti.
S.Petrauskienė prisipažino patikėjusi sūnaus galimybe užkopti į olimpines aukštumas jau tada, kai dauguma jo bendraamžių dar tik mušė dinderį gatvėse ar prakaitavo prie žaidimo automatų.
„Evaldui buvo dvylika ar trylika metų, kai jis pelnė Lietuvos, po to Europos bronzos, sidabro ir aukso medalius. Jo būdas ir charakteris neleidžia jam abejoti pačiu savimi, savo pasirinkto kelio teisingumu ir sėkme, o mes, jo šeima, tik visokeriopai jį palaikome“, – kalbėjo S.Petrauskienė.
Trūko pralaimėjimų patirties
Iki ateidamas į suaugusiųjų sportą, ringe E.Petrauskas kovėsi 200 kartų. Pralaimėjo vos 20 kovų. „Visą laiką stengiuosi nugalėti. Nemoku pralaimėti, labai išgyvenu nesėkmes, naktimis neužmiegu. Pralaimėjimuose man trūksta patirties. Buvo periodas, kai per trejus metus nepralaimėjau nė vienos kovos. Neįsivaizduoju, kaip dabar jausčiausi, ištikus nesėkmei“, – maždaug prieš metus, stovėdamas ant suaugusiųjų sporto slenksčio, kalbėjo E.Petrauskas.
Kaip paaiškėjo, boksininkas jaudinosi be reikalo – pergalių skonio jis nepamiršo ir suaugusiųjų ringe.
Nedidukas, 164 cm ūgio, Evaldas jau priprato kovoti su gerokai už save aukštesniais varžovais. Kaip pats sako, tose keliuose šimtuose kovų buvo tik keliolika varžovų, kurie buvo jo ūgio. Galbūt nedidelis ūgis ir yra pergalių užtaisas? „Galima ir taip sakyti. Aukštesni varžovai manęs gal neįvertina ir ... apsirinka“, – šyptelėjo E.Petrauskas.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Evaldo Petrausko kova |
Augino žmogų, tik po to – čempioną
Kai E.Petrauskas, būdamas 15 metų, persikėlė į Vilnių, jį Lietuvos olimpiniame sporto centre ėmė treniruoti Vladimiras Bajevas. Tačiau ne mažiau svarbus žmogus boksininko sportiniame kelyje yra ir V.Murauskas, pirmasis E.Petrausko treneris.
„Geležinių nervų žmogus, labai stiprus fiziškai ir psichologiškai, beprotiškai darbštus. Jis visuomet žinojo, ko siekė. Nepraleido nė vienos treniruotės“, – taip E.Petrauską apibūdino V.Murauskas, kuris pats vyko į Londoną stebėti auklėtinio kovų. Bet ne kaip trenerių štabo narys – Evaldo pasirodymą V.Murauskas stebėjo iš salės, o į Londoną nuvyko už savo pinigus.
Pasak V.Murausko, Evaldas – kiekvieno trenerio svajonė. „Jis – valdomas žmogus, o tai yra labai svarbu. Ringe Evaldas atiduoda viską, ką sugeba. Ir vykdo visus nurodymus“, – kalbėjo Šilutės bokso talentų kalvis.
Nuo 1971 m., kai grįžęs iš armijos V.Murauskas Šilutėje pradėjo organizuoti bokso užsiėmimus, šiame krašte buvo išugdyta daugiau nei 160 Lietuvos bokso čempionų.
V.Murauskas pripažino, kad prikalbinti vaikus sportuoti darosi vis sunkiau: „Ne tik Šilutėje, visoje respublikoje ši problema juntama. Ypatingai individualiose sporto šakose. Jaunimas dabar ieško lengviausių kelių. Į žaidimus, kur galima pasislėpti už kito nugaros, dar eina, o į individualias sporto šakas – nenori.
Imtynėse, bokse, štangos kilnojime, kur kiekvienas atsako už save, kur reikia įdėti daug pastangų ir darbo, vaikų vis mažėja. Čia reikia pasiaukojimo. Reikia aukoti ir laisvalaikį, ir pramogas, kurios jaunimui dabar yra didžiausias prioritetas. Boksas – tai sporto šaka, kur ne tik nuvargsti, bet ir smūgių praleidi, ir fizinį skausmą patiri. Tie, kurie šiltnamio sąlygomis auga, tai patyrę iškart meta treniruotes.“
„Visuomet pabrėžiame, kad mūsų tikslas nėra paruošti čempioną, mūsų tikslas – paruošti žmogų. Gabesni, aišku, siekia ir aukštesnių tikslų, tačiau mes pirmiausia norime, kad boksas jaunuoliui padėtų tapti tikru žmogumi“, – pridūrė patyręs treneris.
Šilutės sporto mokyklos vadovas Aivaras Lileikis, apibūdindamas Evaldą, tik patvirtino trenerio žodžius: „Žavi šio jauno žmogaus asmeninės savybės – jis labai mandagus ir kuklus, mėgstamas draugų ir kitų jį supančių žmonių. Labai stiprus patriotiškumo jausmas – lyg galingo jo vidinio užtaiso varomoji jėga. Evaldas visada pabrėžia, kad yra iš Šilutės, o atstovaudamas Lietuvai, iškovojęs pergalę, savo rankose labai pagarbiai ir su didele atsakomybe laiko Lietuvos trispalvę.“
Geležinių nervų žmogus, labai stiprus fiziškai ir psichologiškai, beprotiškai darbštus. Jis visuomet žinojo, ko siekė. Nepraleido nė vienos treniruotės
Idealas – Mike'as Tysonas
Šią savaitę bendraudama telefonu su Evaldu, motina iš sūnaus sužinojo apie pirmąjį gautą pasiūlymą tapti profesionaliu boksininku. „Nesutiko, nes savo gyvenimo perspektyvą jis sieja su trenerio darbu, sieks aukštojo mokslo diplomo“, – džiaugėsi S.Petrauskienė.
Tiesa, pats Evaldas neslepia, kad jo bokso idealas yra Mike'as Tysonas, profesionalaus bokso legenda. Lietuvoje E.Petrauskas lygiuojasi į Egidijų Kavaliauską, kitą olimpinės rinktinės narį, bet jis Londone pralaimėjo jau pirmąją kovą.
E.Petrauskas pripažino gyvenime dažnai susiduriantis su klaidingais visuomenes stereotipais: „Vieni galvoja, kad boksininkai yra kvailiai, kiti – kad mes perkeliame savo veiksmus į kasdienybę. Nei tai, nei tai nėra tiesa. Šilutėje man niekada neteko pakelti rankos, Vilniuje buvo užpuolę keturiese, tuomet jau sumušė ir su lazda. Pats į konfliktus nesiveliu. Nė vienas tikras sportininkas į gatvės muštynes nesivels, geriau jau pasišalins ar išskirs besimušančius.“
Šeimos šaknys – Rusijoje, šakos – Airijoje
 |
| Evaldas su mama |
Rusijoje, Ivanovo srityje, gimusi ir augusi Svetlana ir Šilutės rajono Usėnų seniūnijoje gimęs ir augęs Algis Petrauskas susipažino, susituokė ir iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo gyveno Rusijoje. 1989 m. ten gimė pirmagimis Arvydas, o į laisve alsuojančią savo tėvynę Lietuvą Algis šeimą parsivežė netrukus po Kovo 11-osios akto paskelbimo.
1992 m. kovo 19 d. jiems gimė antras sūnus – Evaldas. Įdomus sutapimas: olimpinė čempionė plaukikė Rūta Meilutytė taip pat yra gimusi kovo 19 d., tik penkeriais metais vėliau.
„Kai aplankau Ivanovą, jokios traukos atgal nejaučiu. Čia, Traksėdžiuose, mano šeima, čia ir yra mano pasaulio centras. Nei gimtinė, nei tėvynė, tiesiog šios Žemės vieta, kur viskas man aišku ir patikima“, – kalbėjo E.Petrausko mama.
Gabus boksininkas buvo ir vyriausias Petrauskų sūnų Arvydas, bet dėl geresnio gyvenimo jis metė boksą ir emigravo į Airiją. Dabar perspektyviu bokso sportininku yra laikomas ir jauniausias sūnus – 13-metis Lukas. Jis 2008, 2011 ir 2012 m. yra tapęs savo amžiaus grupės Lietuvos bokso čempionu.
Brolį Arvydą Evaldas vadina savo geriausiu draugu. Iki lemtingojo vakaro, kai jis užsitikrino bronzos medalį, Arvydas buvo šalia. Olimpinių žaidynių metu jis įsikūrė Londone, su Evaldu leido visą jo laisvą laiką, padėjo atsipalaiduoti nuo įtampos. Visas kovas stebėjo salėje ir visokeriopai jaunėlį palaikė.
Beje, pats Evaldas taip pat jau turi atžalą – dukrą. „Gustei jau metai ir keturi mėnesiai. Su dukros motina Dovile planavome susituokti, bet nepavyko ir dabar nelabai bendraujame. Ji šiuo metu gyvena Airijoje.
Kadangi sportuoju ir negaliu dažnai jų aplankyti, kilo konfliktas. Tačiau su dukra bendrauju internetu arba kartais aplankau. Visi sako, kad ji labai panaši į mane. Visas savo pergales skiriu dukrai. Labai jos pasiilgstu. Planavau po olimpiados nuomotis ar pirkti butą Vilniuje ir gyventi su dukros mama, bet dabar planai pasikeitę, teks skraidyti į Airiją“, – pasakojo jaunasis tėvas.
E.Petrausko karjera
2009 m. Europos jaunimo čempionatas Ščecine – 1 vieta;
2010 m. Pasaulio jaunimo čempionatas Baku – 2 vieta;
2010 m. pirmosios jaunimo olimpinės žaidynės Singapūre – 1 vieta;
2012 m. olimpinės žaidynės Londone – 3 vieta.
