29-erių lietuvė pirmą kartą karjeroje stipriausia planetoje tapo praėjusią savaitę Vokietijoje finušavusiose „Laser Radial“ jachtų klasės buriavimo pirmenybėse.
„Mama, važiuojam į Kauną! Mama, važiuojam į Kauną!“ – nuoširdžiai prašė jaunasis Erikas Sheidt, kuriam tik rugpjūtį sukaks treji. Mama plačiai nusišypsojo ir paėmusi sūnų ant rankų, paaiškino, jog jai reikia atiduoti duoklę smalsiai Lietuvos žiniasklaidai.
Pasaulio buriavimo čempionų – Gintarės vyras 39-erių brazilas Robertas Scheidt šiemet taip pat tapo stipriausiu planetoje „Star“ klasėje – sūnus Erikas kiek sutriko išvydęs į jį nukreiptas kameras ir blyksinčius fotoaparatus, tačiau netrukus žaismingai iškišo liežuvį.
– Kaip jautiesi, tapusi pasaulio čempione? – paklausėme G.Volungevičiūtės-Sheidt.
– Minčių daug... (susimąstė). Gal svarbiausia, kad Lietuvai išgyvenant ne pačius geriausius laikus, kaip ir šalies sportui, savo pergale galėjau nors šiek tiek įnešti daugiau teigiamų emocijų. Tai man – pats nuostabiausias jausmas. Manau, jog visiems sportininkams tai yra didžiausias laimėjimas.
– Kur jūsų pasaulio čempionės medalis?
– Neturiu. Buriavimo čempionatuose medaliais sportininkai nėra apdovanojami. Gavau paprastą stiklinę lentą su, turbūt, paskutinių 20 metų čempionių pavardėmis. Kitais metais ten bus ir mano pavardė. Kur tas prizas? Berods Kaune, negaliu dabar jums jo parodyti. Kitą kartą (šypsosi).
Buriavime viskas yra labai paprastai. Nėra ir jokių piniginių prizų. Tai nėra išpūstas reikalas. Manau, jog kiekvienam olimpinės rungties sportininkui svarbiausias yra rezultatas, o ne trofėjus.
– Ar prieš startą galvojai, kad gali tapti čempione?
– Manau, sportininkai planuoti negali niekada. Sportas toks jau yra, o ypač – buriavimas, kur viskas labai priklauso nuo sąlygų. Tikėti, kad galiu gerai pasirodyti, pradėjau nuo pusės varžybų.
Ir gerai sekėsi, ir pati gerai plaukiau. Manau, kad šiame čempionate plaukiau geriau nei olimpiadoje (2008-aisiais Pekine lietuvė pateikė staigmeną tapdama vicečempione, - past.). Tuomet olimpiadoje man daugiau sekėsi, o čia – daug geriau plaukiau.
– Čempionatą pradėjote tik 13-a, o baigėte pirma. Lietuvos buriuotojų sąjungos (LBS) viceprezidento Albino Grabnicko teigimu, jau nuo penkerių metų esate labai stipri psichologiškai. Iš kur ta tvirtybė?
– Na, nebuvo taip lengva... Stebėjau sportininkes paskutinę dieną ir spėliojau – negi jos taip pat tiek daug pergyvena, kaip ir aš? Dėl įtampos paskutinę naktį man ir nesimiegojo, ir blogai jaučiausi. Nežinau, po starto viskas lieka kažkur toliau, o tu tiesiog susikoncentruoji tik į plaukimą. Bet iki starto tikrai nėra lengva.
– Ar kaip nors ypatingai su vyru atšventėte du pasaulio čempionų titulus?
– Mums ypatinga vien tai, kad galime pabūti kartu. Dažnai būname atskirai, nematome ir sūnaus. Tiesiog pasikvietėme draugus ir pavakarieniavome su šampano taure.
– Kuris titulas saldesnis – olimpinės vicečempionės ar pasaulio čempionės?
– Nežinau, ar galėčiau lyginti. Pasaulio čempionate plaukė 133 sportininkės, o olimpiadoje bus tik 39-ios. Tai tikrai yra didelis skirtumas, nes daug šalių turi daug pajėgių sportininkių, kurios patenka į dešimtukus, dvidešimtukus. Tuo šis laimėjimas man yra labai didelis.
Kita vertus, olimpiada yra daugiau išpūstas reikalas – vyksta tik kas ketverius metus ir medalių laimėtojai taip dažnai nesikeičia.
– Tai gal Londono žaidynėse taikysiesi į auksą?
– Vieta, kur vyks olimpinės varžybos tikrai nėra mano. Didelių vilčių nepuoselėju, nes ten jokiose varžybose nė karto nesu patekusi net į dešimtuką. Tačiau dabar darau viską, kad ten pasirodyčiau geriausiai. Mano tikslas – būti dešimtuke ir plaukti medalių plaukime, kuris vyksta paskutinę dieną.
– Kas ten tokio nepalankaus?
– Ten visiškai kitokios sąlygos, nei buvo dabar (pasaulio čempionate, - past.). Ten būna labai stiprios srovės, kurios pastoviai keičiasi. Taip pat kiek ten dalyvavau visada pūsdavo stiprūs vėjai – tai reiškia, kad banga būna aukšta. Tokiose sąlygose labai svarbi yra ištvermė, sportininkės turi būti labai stiprios, daugiau sverti. Tai puikiai atsispindi lyderių lentelėje. Aišku, niekas nesako, kad olimpiadoje taip pat pūs toks vėjas – čia jau kaip Dievas duos. Mano pareiga yra tam pasiruošti, kaip galima geriausiai, o kaip bus, taip bus.
Paskutinis pasaulio taurės etapas, į kurį išvyksiu po kelių dienų, būtent ten ir vyks – tame pačiame ekvatoriuje ir jachtklube.
– Kiek laiko galėsi pabūti Lietuvoje?
– Iki trečiadienio.
– Tai nieko nespėsi?
– (Juokiasi). Tikiuosi, kad spėsiu draugus ir artimuosius apkabinti, kurie mane tikrai visada paremia. Privalėjau grįžti ir jiems padėkoti.
– O kas po pasaulio taurės etapo, kur ruošiesi olimpinėms žaidynėms?
– Treniruosiuosi namuose, daugiausia Italijoje. Dar vieną treniruočių stovyklą planuojame surengti būtent olimpinėje vietoje.
– Kalbant apie piniginius reikalus. Ar Lietuvos sporto valdžia vykdo įsipareigojimus tau, užtenka pasiruošimui varžyboms, olimpiadai?
– Mano situacija buvo dėkinga, nes aš jau buvau iškovojusi medalį. Todėl aš buvau kaip ir prioritetas, todėl pinigine prasme aš tikrai negaliu skųstis. Manau, daugiau nukentėjo kiti sportininkai. Tai aiškiai matosi – nėra tiek daug gerų rezultatų. Tačiau jų ir negalime tikėtis, nes investavimas mūsų sportininkams sumažėjo, kai kitose šalyse – tik auga.
– Girdėjome, kad pasaulio čempionate neišvengėte kuriozų...
– (Garsiai juokiasi). Nieko per daug ten nebuvo. Susprogo tik dujinis stiklas... Po to dar buvo ir išversta sriuba (juokiasi). Tiesiog seniai negyvenai kempinge – nepratusi. Kempinge toks gyvenimas, kad viskas yra viename kvadratiniame metre, tad kuriozų neišvengsi (juokiasi).
– Svarbiausia, kad nenukentėjai!
– Aišku (juokiasi).
