Tačiau pro šypsenas prasimušė ir nusivylimas – visos Lietuvos ėjikės pripažino, kad olimpinėse žaidynėse tikėjosi geresnių rezultatų.
Greičiausiai iš mūsų šalies sportininkių dešimt ratų po du kilometrus Londono širdyje prie Bekingemo rūmų įveikė jau ketvirtose olimpinėse žaidynėse dalyvaujanti 37 metų K. Saltanovič. Pasiekusi šio sezono geriausią asmeninį rezultatą (1 val. 31 min. 4 sek.) ji užėmė 21-ąją vietą.
Žaidynių debiutantė 27 metų B. Virbalytė-Dimšienė (1 val. 31 min. 58 sek.) finišavo 26-ta, o 29-erių Neringa Aidietytė (1 val. 34 min. 1 sek.) – 39-ta.
Čempione tapo pasaulio rekordą pasiekusi rusė Jelena Lašmanova (1 val. 25 min. 2 sek.), distancijos pabaigoje aplenkusi savo tėvynainę Olgą Kaniskiną (1 val. 25 min. 9 sek.). Bronzą iškovojo kinė Shenjie Qieyang (1 val. 25 min. 16 sek.).
Iš 61 startavusios ėjikės dvi nebaigė 20 km distancijos, o keturios buvo diskvalifikuotos.
Kristina Saltanovič: „Nuo tilto nešoksiu“
Už portugalo ėjimo trenerio Luiso Diaso ištekėjusi ir su juo penkerių metų dukterį Eriką auginanti K. Saltanovič 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje ji buvo 16-ta, 2004 m. Atėnuose ir 2008 m. Pekine – 19-ta.
– Ar kvapą jau atgavote? – žurnalistai po finišo paklausė K. Saltanovič.
– Kad nelabai buvau jį praradusi. Tiesiog kojos nenešė greičiau. Buvo lengva iki 15 kilometro, o paskui prasidėjo „malonumai“. Vieta nesu labai patenkinta, tikrai tikėjausi geresnio rezultato, nes pastarieji metai man sėkmingi buvo ir su daug prastesniu rezultatu aukščiau pakildavau.
– Ar įmanoma buvo Londone pakilti aukščiau?
– Olimpinės žaidynės man kaip užkeiktos. Čia labai greitai reikia eiti, kad patektum į šešioliktuką. Atidaviau viską, ką turėjau ir ko neturėjau. Galbūt galėjau dar daugiau traukti, bet prasidėjo skrandžio problemos, tiesiog ėjau ir galvojau – kas bus tas bus.
– Olimpiniu rezultatu esate patenkinta?
– Neverksiu, nemesiu sportuoti ir nuo tilto nešoksiu. Pirmoji dalis buvo gana greita ir tikėjau, kad galiu pagerinti Lietuvos rekordą, bet paskutinė atkarpa sugadino.
Labai greita ir smagi trasa buvo, gerbėjai iš Lietuvos – fantastiški, gerai palaikė. Ties įkalne sunku buvo, bet kai lietuviai užrėkdavo, tai nuimdavo visą nuovargį. Labai smagu.
Sportuosiu toliau, gal pasaulio čempionatas kitais metais laimingesnis bus – visos dabar išvargusios, gal gimdys, ilsėsis. O aš galėsiu ramiai Maskvoje praeiti palei Maskvos upę.
– Kur dabar jūsų vyras ir dukra?
– Namuose Porugalijoje, žiūri per televizorių. Pergyvena, jaudinasi. Na, dukrai nesvarbu, nors ir paskutinė ateičiau. Sakė, kad tik greičiau grįžčiau ir važiuotume į Lietuvą atostogų. Močiutės pasiilgo. Aš pailsėsiu, startuosiu Druskininkuose, toliau būsiu namų šeimininkė, mama, skalbėja, virėja ir taip toliau.
– Kelinta Jums tai buvo olimpiada?
Ketvirtoji. Baigėsi dar vienas ciklas. Norėčiau dar vienoje sudalyvauti. Galbūt Rio de Žaneire bus karščiau, tai ten gal man bus greitesnis ėjimas, o kitos neis taip greitai. Smagu vien dėl to, kad Brazilijoje portugališkai galima susikalbėti, gal karnavale vasario mėnesį sudalyvauti reikėtų, o paskui ir olimpinėse žaidynėse.
– Po finišo visada žegnojatės?
– Gal čia spontaniškai. Visi juokiasi, bet ir paprastose varžybose taip padėkoju už viską. Tik po finišo. Prieš startą nereikia dėkoti.
Brigita Virbalytė: „Gerai jaučiausi, tik pabaigoje kiek pritrūko jėgų“
 |
| Fotodiena/Alfredo Pliadžio nuotr./Brigita Virbalytė-Dimšienė |
Lietuvos televizijos naujienų tarnybos žurnalistė B. Virbalytė-Dimšienė šįkart po finišo ne uždavinėjo klausimus sportininkams, o pati atsakinėjo.
– Brigita, ko pati savęs paklaustumėte po finišo kaip žurnalistė?
– Gal nieko neklausčiau, nes padariau ne viską, ką galėjau geriausiai, nors ir neblogai. Pasiekiau antrą rezultatą per savo karjerą. Jautėsi olimpinių žaidynių spaudimas. Treneris sakydavo, kad svarbiausiose varžybose – Europos, pasaulio čempionatuose – perdegu. Sekiau save pastarąjį mėnesį, klausiau savęs – ar aš bijau, ar degu? Buvo sunku. O dabar kaip akmuo nuo širdies nukrito. Viską padariau, finišavau.
Pirmus šešis kilometrus atrodė, kad nesupratau, kur atsidūriau. Ta visa minia – nuostabi, bet kartu ir spaudimas. Šaukia „Lietuva!“ Atrodo nori tiek daug padaryti, bet kažkas neleidžia. Po šešių kilometrų tarsi siena atsivėrė. Gerai jaučiausi, pabaigoje tik kiek pritrūko jėgų. Reikia dar pasitreniruoti.
Debiutu esu patenkinta. Norėjosi asmeninio rekordo. Nedaug trūko. Jei ne tie paskutiniai kilometrai.
Aš esu olimpinėse žaidynėse kaip sportininkė, jokia žurnalistė.
– Ar žiūrovų palaikymas padėjo?
Labai palaikė. Bet aš truputį skystalas, kai mane taip palaiko savi, graudinuosi. Tai net savo šeimai sakiau – nevažiuokite, nepalaikykite. Bet šiaip – puiku, toks palaikymas tarsi suteikia sparnus. Net keista, kad ėjikes palaikė tiek žmonių.
Neringa Aidietytė: „Kojos tarsi ne mano buvo“
 |
| Fotodiena/Alfredo Pliadžio nuotr./Neringa Aidietytė |
N. Aidietytė Londono olimpinėje trasoje galėjo jaustis kaip namie. Nes jau trejus metus Anglijos sostinė yra Lietuvos ėjikės namai. Čia ji dirba sportinės aprangos ir inventoriaus parduotuvėje, o po darbo treniruojasi.
– Kaip vertinate savo pasirodymą?
– Rezultatas lygiai toks pat, kaip ir pernai šioje trasoje. Kadangi gyvenu Londone, tai praėjusiais metais išbandžiau trasą. Galvoju – pernai nei kalnuoe stovykloje buvau, nei tiek dirbau, o praėjau taip pat. Tikėjausi bent jau asmeninį rekordą pasigerinti. Ir oras nekarštas. Nežinau. Nusivyliau. Kojos tarsi ne mano buvo. Palaikymas buvo labai geras. Kai mano vardą rėkia, atrodo net pagreitėju.
– Gal greičiau eiti trukdė olimpinis jaudulys?
– Ne. Net pagavau save galvojančią, kad čia – eilinės varžybos, pavyzdžiui, Europos taurė. Tikrai neprislėgė olimpiada.
– Kaip Londono gyventoja pasakykite – ar olimpinės žaidynės labai pakeitė miestą?
– Kai prieš trejus metus atvažiavau čia, jie jau rengėsi žaidynėms. Labai pakeitė Stratfordo rajoną (čia įsikūręs olimpinis parkas. – aut. past.). Neatpažįstamai. Dabar tikriausiai čia bus brangiausias rajonas, butai bus neįperkami.
– O kur jūs gyvenate Londone?
– Aš gyvenu už dviejų metro stotelių nuo olimpinio kaimelio. Ir treniruojuosi tame pačiame parke, kuriame ir kiti olimpiados dalyviai ateidavo treniruotis. Net kažkoks savininkiškumo jausmas atsirasdavo. Olimpiada – lyg namie. Į kaimelį persikėliau tik vakar, visąlaik buvau savo namuose.
– Tai nespėjote pajusti olimpinės dvasios?
– Pajutau. Dalyvavau ir žaidynių atidaryme. Jaučiuosi net truputį perdegusi. Buvau pasirengusi pasirodyti geriau. Prieš savaitę ar pusantros tikrai būčiau geriau praėjusi. Per ilgai reikėjo laukti. Tas laukimas išvargino. Labai nustūmė mus į žaidynių pabaigą, anksčiau moterys anksčiau startuodavo.
– Kada reikės grįžti į darbą?
– Jau antradienį. Mano bendradarbiai šiandien (šeštadienį, - past.) atėjo manęs palaikyti, reikės padėkoti.
