30-metė dviratininkė, kurią treniruoja jos vyras Dmitrijus Leopoldas, po finišo prisipažino: „Tikriausiai per daug norėjau patekti į finalą“.
Europos ir pasaulio čempionatuose daugybę kartų ant apdovanojimų pakylos lipusi dviratininkė vis dar lieka be olimpinio medalio. S.Krupeckaitei tai trečiosios olimpinės žaidynės.
– Simona, gal ne tavo diena buvo?
– Sporte nebūna mano ar ne mano dienų. Buvau sutelkusi visą dėmesį ir pastangas į keiriną. Labai norėjau, labai dirbom, gal per didelis noras ir neleido man pakankamai gerai ir greitai analizuoti situaciją pusfinalyje.
– Likus vienam ratui praktiškai nebeturėjai galimybių įsiveržti į priekį?
– Ne vien ratui. Iš pat pradžių padariau klaidelių, bet viskas iš to ir susideda. Akimirkos kaina – finalas. Toks mūsų sportas.
– Ar nustebino kas nors iš patekusiųjų į finalą?
– Ne. Visos gerai žinomos sportininkės. Čia – olimpinės žaidynės, nieko negali būti atsitiktinio. Praeiname žiaurią atranką, tai olimpiadoje jau niekas nebenustebins.
– Pasaulio čempionate, planetos taurės varžybose nuolat patenki į keirino rungties finalą. Kodėl olimpinėse žaidynėse nepavyksta?
– Nežinau. Turbūt esu prakeikta.
– Laukia sprintas. Ką darysi, kad neperdegtum prie šią rungtį?
– Nežinau, ką darysiu. Bus matyti. Dar turiu vieną dieną poilsio, gal kiek atsigausiu, bus lengviau psichologiškai.
– Sunkiau atsigauti psichologiškai ar fiziškai?
– Aišku, psichologiškai.
– Gal sunku ir dėl to, kad Londono treke esi vienintelė Lietuvos dviratininkė?
– Be abejo. Labai. Jautiesi vienas prieš visą pasaulį.
– Ar tavo vyras ir treneris labai pyko po pusfinalio?
– Jis kaip tik nepyko, pasakė, kad nepergyvenčiau. Bet man labai sunku susitaikyti su ta mintimi, kad nepatekau į finalą.
– Esi ne kartą verkusi po pralaimėjimo O dabar susitvardei. Ar tai reiškia, kad išmokai susitaikyti su pralaimėjimu?
– Niekada nepriimu pralaimėjimo. Man tai yra vienas iš didžiausių smūgių.
