Vieta, kur laikėte batus – nebe jūsų; kelias, kuriuo eidavote iki virtuvės – užimtas, jums reikia ieškoti kito būdo patekti į ją; savo mėgstamiausiame kambaryje galite atsikvėpti tik tuomet, jei jame nėra „įsibrovėlių“. Negana to, jūsų „svečiai“ traukia dainas nuo ryto iki vakaro, nuolat juda ir, rodos, nėra nė menkiausios galimybės nuo jų pasislėpti. Kaip bebūtų, juk jų dešimt kartų daugiau nei įprastomis sąlygomis jūsų namuose.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Grindinys buvo vienas geriausių draugų PJD dalyviams |
Prisipažinsiu, gal šiek tiek perlenkiau lazdą, bet tik taip galima geriau įsivaizduoti, kas vyko šią savaitę Ispanijos sostinėje Madride. Jūsų namai – tai Madridas, svečiai – Pasaulio jaunimo dienų (PJD) dalyviai, sulėkę čia net iš tolimiausių Žemės kampelių. Jūsų vieta, kur laikėte batus – automobilių stovėjimo aikštelės, o kelias, kuriuo eidavote iki virtuvės – miesto gatvės ir keliai iki jūsų darbo, mėgstamiausio baro, parko ar muziejaus. Viskas buvo tarsi okupuota: uždarytos kai kurios metro stotelės, uždrausta automobilius statyti šiaip įprastose vietose, prie įėjimų į muziejus ir parodas driekėsi milijoninės eilės, miesto parkų fontanuose siautėjo pasaulio jaunimas. Dalis madridiečių tikrai turėjo jaustis esantys savo miesto paraštėje. Bent savaitei.
Benedikto XVI jaunystė
Kaip bebūtų, katalikiško jaunimo festivalio dalyviai elgėsi gana padoriai (nepaisant „kelių“ vandens buteliukų, besivoliojančių parkuose, aikštėse ir šiaip ant gatvės). O be to, naivu būtų tikėtis, kad bene milijonas žmonių, atvykusių iš kitų šalių, liktų nepastebėti vietinių.
Susidarė toks įspūdis, kad dalyviai ir savanoriai nepastebėjo madridiečių ir šias dienas gyveno savame pasaulyje: kai turėjo noro (o jo pirmomis dienomis buvo daug), traukė dainas (dažniausiai iki kaulų smegenų pažįstamas itališkas melodijas), šaukė savo šalių vardus, skandavo įvairius šūkius. Dažniausiai jie buvo religiniai, susiję su jų taip laukiamo Romos popiežiaus atvykimu: „Esa es la juventud de Papa!“ („Tai yra popiežiaus jaunimas!“ arba „tai yra popiežiaus jaunystė!“), taip pat buvo skanduojamas bažnyčios tėvo vardas „Benedicto“.
Vienai dienai keičiant kitą, „popiežiaus jaunystės“ energija pradėjo sekti. Kažkur dingo rytinės dainos metro stotelėse ir pokalbiai transporte, juos pakeitė išvargę veidai, sulėtėję žingsniai, draugų pečiai metro, važiuojant iš gyvenamosios vietos iki rytinių užsiėmimų. Tačiau tokia laimė trukdavo labai trumpai – jau antrą valandą dienos važiuodama namo vėl būdavau pasitikta skambiomis dainomis. Lasciatemi cantari, con la chitarra in mano – iš sielos gelmių traukė vėliavomis apsikarstę italai. Tenka pripažinti – liūdna nebuvo. Iškentėti irgi galima – tereikia didelės kantrybės.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Italų kompanija |
Popiežius ar krepšinis?
Rytas. Už kelių valandų Madrido oro uoste leisis lėktuvas. Ne bet koks. Popiežiaus Benedikto XVI-ojo. Pasaulio jaunimas jaudinasi. Ryte stengiasi ieškoti paskutiniųjų energijos likučių, nes žino, šiandien – jų diena. Visos nuodėmės, padarytos iki šiol, bus atleistos Šventojo Tėvo. Bus vėl galima pradėti nusidėti nuo pradžių. Iki kitų jaunimo dienų.
Šią dieną, labiau nei kitas – uždaryta dar daugiau metro stočių, kai kurie išėjimai, pagrindinės miesto gatvės. Judėjimas vyksta, piligrimai nori užsiimti geriausias vietas, kad bent akies krašteliu galėtų pamatytį tą, dėl kurio atvyko.
Pati ėjau gatvėmis, ieškojau Lietuvos vėliavos, tikėjausi pasikalbėti su tautiečiais. Galiausiai taip įstrigau minioje, kad buvau beprarandanti viltį kada nors iš ten ištrūkti. Ir kaip tik tada kitoje gatvės pusėje pamačiau plėvesuojančią trispalvę. Misija – įmanoma. Rodės, kirsti žmonių pilną gatvę bus vienas juokas, bet nepagalvojau apie tai, kad tuo metu, kai jau beveik ranka galėsiu pasiekti tautiečius, bus užblokuotas praėjimas ir teks grįžti atgal, kad galėčiau pasiekti juos kitu keliu. Galiausiai pavyko. 20 metrų misija užtruko gal 20 minučių. Ir štai aš jau čia – kartu su lietuvaičiais.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Laiminga minia, dabar visos jos nuodėmės jau atleistos. Greita ir paprasta. |
Penki vaikinukai ir mergina su nekantrumu laukė atvykstančio popiežiaus. Tačiau jų akyse kirbėjo nerimas – spėsim ar nespėsim pamatyti popiežių ir grįžti atgal į mokyklą (ten, kur dalis jų gyveno), nes lygiai už 45 min. prasideda Lietuvos–Ispanijos draugiška dvikova Kaune.
Pakalbinti jie teigė, kad yra labai patenkinti šiomis jaunimo dienomis, viskas vyksta taip, kaip tikėjosi. Kaip tik tos dienos ryte jie buvo vienos amerikiečių lektorės paskaitoje „Kūno teologija“. Tai buvo pokalbis apie šiandieninį žmogų ir jo kūną, kontracepciją ir jos poveikį moters organizmui, apie tai, kas yra žmogus ir pan. Lietuviai vaikinukai sakė, kad buvo labai įdomu jos pasiklausyti.
Prie Alkala vartų buvo susirinkę... tiesą pasakius, nežinau, kiek žmonių buvo susirinkę. Daug – netinkamas skaitvardis tam apibūdinti. Organizatorių teigimu, PJD į Madridą sutraukė pusantro milijono žmonių. Būtent čia turėjo būti šimtu procentu patenkintas katalikų poreikis burtis į minias. „Kas pasiduoda pagundai veikti vieniems, rizikuoja niekada nerasti Jėzaus arba pasiklysti“, – uždarymo mišiose jaunimą tikino popiežius.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Kaunietis iš visų jėgų stengėsi, kad Lietuvos trispalvė neliktų nepastebėta. |
Suėjusi galinga minia laukė, su viltimi žvelgė į pakabintą didžiulį ekraną, kuriame turėjo pamatyti bažnyčios viršininką. Ir pagaliau! Pagaliau transliacijos komentatorius pranešė, kad „šventoji kolona“ pajudėjo. Minioje pradėjau jausti tarsi tokią laukimo įtampą. Tarpusavio čiauškėjimai nutilo, pasistengta užsiimti kuo patogesnes vietas, mažesni lipo ant didesniųjų pečių – svarbus momentas artėjo. O man, kaip tyčia, netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku į galvą toptelėjo mintis – „tikriausiai atvykstantis Bradas Pitas irgi surinktų panašaus dydžio minią, jei būtų pažadėta kokiam šimtui laimingųjų paspausti ir pabučiuoti jo ranką“. Nuvijau šią nuodėmingą mintį į šalį, ir minią stebėjau toliau.
Kaunietis Benediktas, laukiantis atvykstančio savo bendravardžio, pasakojo, kad tai bus jau trečias kartas jo gyvenime, kai mato popiežių. Tiesa, pirmus du kartus tai buvo Jonas Paulius II. Benediktas, užsiropštęs ant kito vaikinuko pečių, likusiems apačioje draugams komentavo: „Matau! Matau!!! Matai, ten, po metro stotelės pavadinimu balta kepurėlė?! Tai – Jis!!!“
Popiežius Benediktas XVI suteikė Madridui garbę ir išlipo iš savo papamobilio žengti kelis žingsnius ant Ispanijos žemės ir leisti būti pasveikintam išrinktųjų. Po trumpos ceremonijos jis grįžo į papamobilį ir pajudėjo pagrindinio kelionės taško link: Cibelės aikštės. Jo sulaukusi minia irgi pajudėjo, tik visi skirtingais tikslais ir kryptimis. Lietuvių tikslas buvo aiškus – kuo greičiau nusigauti į kitą miesto galą ir palaikyti Lietuvos rinktinę.
Piligrimų veikla
Nors mano sutiktų lietuvių buvo tik šeši, jaunimo dienose tautiečių buvo gerokai daugiau. Pasak Benedikto, apie 2000. Visi atvyko skirtingais būdais – vieni autobusais, suorganizuotais jaunimo organizacijų, su kuriomis keliavo, kiti – lėktuvais. Atvykę buvo išskirstyti po vietas, kuriose turėjo praleisti šią savaitę. Kaip ir kitų šalių atstovai, lietuviai miegojo mokyklose, sporto salėse, parapijų patalpose, šeimose. Benediktas, kaip ir jo kolegos, gyveno šeimoje. Paklausus, kur valgo ir ar organizatoriai jiems finansuoja maitinimosi išlaidas, Benediktas šypsojosi: „Taip, pietums turime talonus, o pusryčiauju pas savo močiutę“. Ispanų kalbą neblogai mokančiam vaikinukui su „savo močiute“ susikalbėti nebuvo jokių problemų.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Viena patogiausių vietų, belaukiant popiežiaus. |
Prieš atvažiuojant popiežiui, jaunimo dienų dalyviai rytais turėdavo tam tikrus užsiėmimus – mišias, katekezės skaitymus ir diskusijas, o popiet būdavo laisvas laikas. Visi PJD dalyviai ir savanoriai turėjo nuolaidas transportui, galimybę patekti į muziejus, bilietus pietums. Nemažai barų miesto centre turėjo paruošę specialų piligrimų meniu.
Paklaustas, ką veikia vakarais, Benediktas neslėpė, kad stengiasi šiek tiek pažinti naktinį Madrido gyvenimą. Tačiau visada grįžta namo anksčiau, kad netrukdytų šeimai, pas kurią gyvena. „Maždaug antrą valandą nakties jau būnu namuose, sakė kaunietis. – Kitiems, kurie miega mokyklose, pasisekė mažiau – vidurnaktį jau rakinamos durys.“
Viename socialiniame tinklapyje jau pasklido piligrimų nuotrauka, kurioje keli jų įdėmiai žiūrinėja butelius vieno prekybos centro alkoholio skyriuje. Matyt, norėjosi nuraminti tą jaudulį ir laukimo nerimą.
Penktadienio vakarą Madrido centrą taip pat buvo užplūdęs pasaulio jaunimas. Dauguma sėdėjo aikštėse ant grindinio, gėrė vandenį (ir ne tik), valgė picas ar mėsainius ir džiaugėsi priešpaskutiniu vakaru Ispanijoje. Kelios vienuolės, esančios greta, leido sau užsisakyti po mažą alaus ir ramiai šnekučiuotis.
 |
| E.Garnelytės nuotr./Taip mes matėme Romos popiežių |
PJD renginys sulaukė nemažai protestų, Ispanijos visuomenė šiuo metu yra tarsi suskilusi į dvi dalis – kritikuojančiųjų ir palaikančiųjų. Ir jei iš pradžių viena pagrindinių problemų buvo tie nelemtieji 50 mln. eurų, išleisti renginio organizavimui, pastarosiomis dienomis pasipiktinta policijos elgesiu. Viename vaizdo įraše akivaizdžiai matosi, kaip vienas policininkas užsipuola vieną merginą ir ją muša.
Šiandien miestas pamažu aprimsta, miestiečiai atsipučia ir žino, kad viskas grįžta į savo vėžes. „Okupantai“ susikrovė „šmutkes“, baigėsi jų dainos, rugpjūčio Madridas dar savaitėlę bus tylus ir ramus. Paskui grįš atostogautojai ir šis milijoninis miestas vėl alsuos senuoju savo ritmu.
