Tačiau ilgus mėnesius Niujorke vykstančių derybų, kuriomis siekiama sustiprinti Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (BGNS), scena su Iranu dalinasi dar viena Artimųjų Rytų valstybė. „Branduolinis Izraelis yra tarsi radioaktyvus dramblys kambaryje“, – tvirtina žurnalistas Khaledas Diabas.
Manoma, kad Izraelis turi 100–200 branduolinių galvučių, tačiau nepaisant to, ši šalis niekada oficialiai nepripažino turinti branduolinį ginklą, niekada nepasirašė BGNS ir niekada į savo branduolinius objektus neįsileido inspektorių. BGNS Izraelį ilgą laiką ragino atlikti visus šiuos veiksmus. Jungtinėms Valstijoms vis labiau pabrėžiant potencialią branduolinių Irano ambicijų grėsmę, arabų ir islamo valstybės vis aršiau tikina, esą tai Izraelio branduolinis arsenalas kelia didžiausią grėsmę regione.
Šios diskusijos dar sykį atgaivino seną iniciatyvą paversti Artimųjų Rytų regioną laisva nuo branduolinio ginklo zona.
Partneriai Egipte
Izraelis iš principo taip pat remia laisvą nuo branduolinio ginklo zoną, tačiau pažymi, kad tai gali būti pasiekta tik Jeruzalei pasirašius taikos sutartis su regione esančiomis arabų valstybėmis.Rezoliucija, skelbianti tokį nutarimą, buvo priimta BGNS peržiūros konferencijoje 1995 m., siekiant gauti arabų šalių palaikymą neapibrėžtam sutarties laiko pratęsimui. Vašingtonas parėmė šį pasiūlymą, tačiau nedarė nieko, kad jis būtų įgyvendintas. Nuo tada nuo branduolinio ginklo išlaisvintas Artimųjų Rytų regionas tampa svarbiausiu ginčytinu klausimu per kiekvieną BGNS konferenciją. Šiandien Irano korta šio klausimo ignoruoti nebeleidžia.
Vienas iš minėto regiono lyderių, Egiptas, sąsają tarp Irano ir laisvos nuo branduolinių ginklų zonos, įžvelgia labai akivaizdžiai. „Jei didžiausios pasaulio valstybės nori išspręsti branduolinių Teherano ambicijų klausimą, jos tai gali padaryti prie derybų stalo pasodindamos Iraną ir Izraelį“, – neseniai laikraščiui „Al–Ahram“ pareišk Egipto ambasadorius Jungtinėse Tautose Magedas Abdelas Azizas.
Iki šiol Iranas nepaisė JT rezoliucijų, reikalaujančių sustabdyti urano sodrinimą – programą, kuri, Teherano tikinimu, skirta branduolinei energijai gaminti. Vakarų valstybės neabejoja, kad Iranas nori pasigaminti branduolinį ginklą. Visgi tuo pačiu metu Teheranas remia „skubų ir besąlyginį“ 1995 m. rezoliucijos įgyvendinimą.
Izraelis iš principo taip pat remia laisvą nuo branduolinio ginklo zoną, tačiau pažymi, kad tai gali būti pasiekta tik Jeruzalei pasirašius taikos sutartis su regione esančiomis arabų valstybėmis. Visgi Izraelio premjeras Benjaminas Netanyjahu aiškiai pasakė nemanąs, kad taika šiame regione artimiausiu metu bus pasiekta. Jis taip pat pareiškė, kad Jeruzalė svarstytų prisijungimą prie BGNS, jei Artimieji Rytai vieną dieną pasieks tokį tarpusavio bendravimo lygį, kai „liūtas gulės kartu su avinėliais“.
Praktinės priemonės
Jungtinės Valstijos pritardamos Izraeliui linkčioja galvą: sąlygų laisvai nuo branduolinių ginklų zonai Artimuosiuose Rytuose kol kas nėra. Vis dėlto JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton per BGNS konferenciją pareiškė, kad Vašingtonas yra pasiruošęs paremti „praktines priemones, kurios leistų žengti žingsnį į priekį“ minėto tikslo link. Lygiai tokios pačios pozicijos laikosi ir kitos keturios nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės: Rusija, Kinija, Didžioji Britanija ir Prancūzija.
Politikos apžvalgininkų įsitikinimu, šį posūkį JAV diskurse pakeitė šalies prezidento Baracko Obamos politinė darbotvarkė. Joje atgaivintas susitarimas dėl branduolinių ginklų neplatinimo yra svarbiausias užsienio politikos akcentas.
Be to, B.Obamai reikia arabų ir islamo šalių paramos spaudžiant Iraną dėl pastarojo branduolinės programos. Šios paramos kaina privalo būti apčiuopiamas progresas 1995 m. priimtos rezoliucijos įgyvendinimo link. Sėkmė, derintis su Iranu, labiausiai priklausys nuo to, kaip sėkmingai pavyks siekti laisvos nuo branduolinių ginklų zonos Artimuosiuose Rytuose įgyvendinimo. Tuo, kad tai pasiekti bus itin sudėtinga, neabejoja beveik niekas.
