2010 metų sausis
Bibi Aisha nenorėjo, kad iš jos būtų imamas interviu ir aš dėl to negalėjau jos kaltinti. Tačiau Aishos istorija buvo tokia neįtikėtina ir tokia tragiška, kad negalėjau taip paprastai jos pamiršti. Turėjau dar sykį paskambinti.
Praėjus keliom dienoms, sulaukiau skambučio iš nevyriausybinės organizacijos Afganistane „Moterys Afganistano moterims“ (MAM) direktorės Manizhos Naderi. „Aisha nori, kad paimtumėte iš jos interviu“, – telefonu pasakė Manizha.
„Tikrai? Ji persigalvojo? Kodėl?“, – nustebau.
„Nežinau, bet ji nori su jumis pasikalbėti“, – atsakė MAM vadovė.
Šios organizacijos prieglaudoje lankiausi prieš kelis mėnesius ir mane labai sukrėtė čia išgirstos istorijos, moterų, kurios pasidalino savo pasakojimais, atvirumas ir atsidavimas tų, kurie rizikuoja savo gyvybėmis, kad padėtų šioms nelaimingoms moterims.
Buvau laiminga, žinodama, kad sugrįšiu ir dar sykį pamatysiu šias moteris.
Būdama Kabule nedažnai turiu galimybę pabendrauti su afganistanietėmis moterimis. Dažniausiai mane supa vyrai – afganistaniečiai ir iš Vakarų valstybių. Moterys, gyvenančios prieglaudoje, nepaisant jų siaubingų patirčių, yra paprasčiausiai moterys ir merginos, kaip ir bet kuri kita mergina ar moteris pasaulyje. Jos kupinos smalsumo ir susidomėjimo nepažįstamaisiais, atvykstančiais jų aplankyti, visada pasiruošusios papasakoti apie savo patirtį. Jos labai drąsios, nepaisant jų traumuotos praeities.
Kai pirmą kartą susitikome, Aisha buvo tyli ir drovi. Moterys iš MAM tuomet man sakė, kad mergina buvo panirusi į „vieną iš savo nuotaikų“. Jos paaiškino, kad Aisha buvo tarsi liksmieji emocijų kalneliai... suprantama, atsižvelgiant į tai, ką merginai teko iškęsti.
Kai pirmą kartą susitikome, Aisha buvo tyli ir drovi. Man sakė, kad mergina buvo panirusi į „vieną iš savo nuotaikų“. Moterys aiškino, kad Aisha buvo tarsi liksmieji emocijų kalneliai...Tačiau pamažu Aisha atsivėrė ir pradėjo pasakoti apie siaubingos nakties įvykius. „Kai jie nupjovė mano nosį ir ausis, aš apalpau. Vidury nakties pasijautau tarsi mano nosyje būtų šalto vandens. Atmerkiau akis, tačiau negalėjau nieko matyti, nes buvo labai daug kraujo“, – pasakojo Aisha.
Bėgant valandoms, ji atsiskleidė vis labiau. Jos juokas ir šypsena buvo tikra palaima, grožis ir piktybės išraiška tuo pat metu.
MAM atstovė Esther Hyneman pasakė: „Ji turi charakterį. Anądien ji mane pavadino išprotėjusia!“ Pasisukusi į krizenančią Aishą, paklausiau, ar ji išties pavadino Esther išprotėjusia. Mergina vis dar šypsodamasi pažvelgė į mane ir puštūnų kalba atsakė: „Ji yra išprotėjusi!“
Kiek vėliau, kai kartu su operatoriumi filmavome vieną epizodą tuščiame sode ir aš kalbėdama užsikirtau, išgirdau krizenimą. Apsisukau ir papačiau Bibi Aishą su kita jaunesne mergaite iš prieglaudos, žiūrinčias į mus iš tarpdurio.
Aisha anglisškai pasakė: „Žinau truputį anglų. Sakyk, koks tavo vardas?“. Taigi aš atsakiau: „Koks tavo vardas?“ O ji man pasakė: „Mano vardas Bibi Aisha“.
Jos antakiai pakilo iš linksmumo, o veidą nušvietė didžiulė šypseną, matant mane maloniai pasimetusią. Aisha truputį pramoko anglų kalbos, kai praleido šiek tiek laiko su amerikiečių komanda, radusia merginą po jos „bausmės“. Tačiau labiau mane sužavėjo faktas, kad ji krizeno ir su manimi dalinosi truputėliu savo gyvenimo.
2010 metų rugpjūtis
Po didžiulio pasaulinės žiniasklaidos susidomėjimo, padedant ją priglaudusiai prieglaudai ir Grossmano Burno fondui, įsikūrusiam Los Andžele, JAV, Bibi Aishai pagaliau bus atlikta rekonstrukcinė operacija.
Nuėjau su ja atsisveikinti su Aisha prieš jos laukusią ilgą kelionę iš Kabulo į Jungtines Valstijas. Ji atėjo į kambarį, vilkėdama gražų purpurinį šaliką, dengusį jos nosį ir burną. Iš pradžių pamačiau droviąją Aishą. Tačiau netrukus ji jau juokėsi.
MAM dirbančios moterys pasidalino pasakojimais apie Aishos kvailiojimu prieglaudoje. Kiekvieną sykį išgirdusi pasakojimą apie save, Aisha vis krizeno ir atrodė neabejotinai patenkinta tuo, ką yra iškrėtusi. Tačiau tuopat metu man buvo priminta, kad ši laisvos dvasios jauna moteris gimė visuomenėje, kur moterų išraiškos laisvė ir laisvė nuo smurto, yra tikra retenybė.
Pamačius žurnalo „Time“ viršelį su jos nuotrauka jame, Aishos akys sužibos, o veidą nušvietė beprotiškai graži šypsena. Ji žinojo, kad pasaulis sužinos jos istoriją. Pasak MAM atstovių, Aisha nori pasidalinti su juo apie moterų kasdienybę Afganistane. Ji nenori, kad Talibanas ir vėl laimėtų. Ji nori, kad moterų kančios jos tėvynėje pasibaigtų.
Pasiteiravau merginos, ar ji laukia kelionės į JAV. Ji pasižiūrėjusi į mane nusišypsojo ir linktelėjo galvą. Taip pat paprašiau jos leidimo susisiekti su ja, kai kitą kartą lankysiuosi Los Andžele, kur gyvena mano šeima.
Žinau, kad net ir praėjus daug laiko po to, kai Aisha bus palikusi Kabulą, aš nenustosiu apie ją mąstyti. Kaip kad ir apie kitas aukas, su kuriomis susipažinau Afganistane.
