Kas yra romai?
Romai, taip pat dažnai vadinami čigonais, yra grupė žmonių, kurių vienas iš skiriamųjų ženklų yra skurdas. Daugiausiai šios tautos atstovų gyvena pietinėje ir rytinėje Europoje, nors romų galima rasti visame žemyne. Dažniausiai romai gyvena stovyklose, nameliuose ant ratų arba nelegaliose gyvenvietėse. Ši tauta istorijos tėkmėje nuolat buvo persekiojama.
Kai kurie iš romų yra krikščionys, kai kurie – musulmonai, į šią religiją atsivertę kai emigravo per Persiją ir Balkanus. Didžioji dalis romų kalba romų kalbos dialektais. Šios kalbos ištakos – sanskritas. Dėl didžiulio romų tautos neraštingumo, jų vartojama kalba šiandien didžiąja dalimi yra tik šnekamoji.
Iš kur atsirado romai?
Romų tautos šaknys – šiaurinės Indijos Punjabo regionas. Šiame regione čigonai gyveno kaip klajokliai. Į Europą jie atvyko maždaug 8–10 amžiuje. Čigonais romai pradėti vadinti dėl klaidingo europiečių įsitikinimo, kad ši tauta atvyko iš Egipto.
Didžioji dalis romų tradiciškai dirbo amatininkais ir buvo kalviai, batsiuviai, skardininkai, prekeiviai arkliais, įvairių įnagių gamintojai. Kiti buvo atlikėjai: muzikantai, cirko gyvūnų dresiruotojai, šokėjai. Iki 1920 metų kai kuriems romų atstovams priklausė krautuvėlės, kiti dirbo valstybių tarnautojais.
Klajoklių romų skaičius daugelyje pasaulio vietų iki 1900–ųjų labai sumažėjo, nors daugelis „sėslių“ romų į kitą vietą keldavosi atsižvelgdami į sezoną, priklausomai nuo jų užsiėmimo.
Kur romai apsigyveno Europoje?
Iki 1400-ųjų Europoje romų bendruomenės jau gyveno Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir didžiojoje dalyje teritorijų, kurios šiandien sudaro Rusiją ir Rytų Europą. Visose šiose valstybėse romai buvo persekiojami. Pradedant įstatymais, draudžiančiais jų kalbą ir aprangą. 15 amžiaus pradžioje didžioji dalis romų buvo priversti tapti vengrų ir rumunų kilmingųjų, kuriems reikėjo darbininkų savo didžiulėse valdose, vergais.
Persekiojami romai buvo ir per Antrąjį pasaulinį karą. Naciai juos smerkė už „žemesnę rasę“. Šia prasme romų likimas neretai sulyginamas su žydų likimu. Naciai romus izoliavo, privertė dirbti prievartinį darbą ir žudė.
Nors tiksliai negalima pateikti skaičių ir procentų, istorikai skaičiuoja, kad Vokietija kartu su savo sąjungininkais išžudė apie 25 proc. visos Europos romų. Manoma, kad prieš karą Europoje gyveno kiek mažiau nei 1 mln. romų, taigi išžudyta galėjo būti iki 220 tūkst. jų atstovų.
Kokia romų bendruomenių situacija šiandien?
Daug romų gyvena bendruomenių pakraščiuose arba yra laikini įvairių valstybių gyventojai. Visoje Europoje jie yra masiškai diskriminuojami ir, pasak nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International“, dažnai tampa rasistinių išpuolių ir blogo policininkų elgesio aukomis. Dažnai romams nesuteikiama teisė net į būstą, darbą, sveikatos apsaugą ir išsilavinimą.
Slovakijoje tūkstančiai romų vaikų lanko specialias mokyklas ir klases, skirtas moksleiviams su „lengvais protiniais sutrikimais“ arba etniškai izoliuotas mokyklas ir klases, kuriose įgija nestandartinį išsilavinimą, pažymi „Amnesty International“.
Praėjusiais metais kita nevyriausybinė organizacija „Human Rights Watch“ išreiškė susirūpinimą dėl kilusios išpuolių prieš romus bangos Kosove. Savo ruožtu Jungtinės Tautos 2008 m. atkreipė dėmesį į didėjantį rasistinį smurtą Rusijoje, kurio aukomis tapdavo romai ir kitos etninės bei religinės šios šalies mažumos.
2009 m. birželį prieš romų šeimas surengta keletas išpuolių Šiaurės Airijoje, kur romai persikrasutė ieškodami darbo. Bosnijoje romų bendruomenės atstovams uždrausta dalyvauti prezidento ar aukštesnių parlamento rūmų rinkimuose.
Vengrijoje įsikūręs Romų teisių centras praėjusį mėnesį išsiuntė susirūpinimo laišką Danijos valdžios atstovams, dėl neseniai įvykusio masinio 23 romų sulaikymo Kopenhagoje ir jų deportacijos. Pasak šio centro, Danijos atstovai, tarp kurių – Kopenhagos meras ir šalies teisingumo ministras, apkaltino romus nusikaltimais.
Praėjusių metų Jungtinių Tautų ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į tai, kokia yra romų bendruomenės atstūmimo kaina. Teigiama, kad Bulgarijoje šios bendruomenės vidutinė gyvenimo trukmė yra penkeriais–šešeriais metais mažesnė nei kitų šios šalies gyventojų. Tuo tarpu kūdikių mirštamumo lygis yra šešis kartus didesnis nei visos šalies. Vengrijoje kūdikių mirtingumas romų bendruomenėje yra bemaž keturis kartus didesnis nei visos šalies. Rumunijoje jis didesnis du su puse karto.
