Gegužės 9-ąją, Rusijai minint Pergalės dieną, kai kurių NATO valstybių kariai, tarp kurių – Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos – žygiavo Raudonąja aikšte. Europos Sąjungos himnas – Bethoveno „Odė džiaugsmui“, skambėjo kartu su sovietmečio nacionaliniu himnu. Kariuomenės paradai Rusijoje turi didžiulę simbolinę reikšmę – Kremlius ilgą laiką Rusijos pergalę kare pabrėžė kaip bene svarbiausią akcentą šalies posovietiniame identitete. Tačiau paskutiniojo gegužės 9-osios parado tikslas buvo sukurti savimi pasitikinčios, galingos valstybės, siekiančios geresnių santykių su Vakarų valstybėmis, įvaizdį.
Vos prieš metus šis paradas simbolizavo Rusijos pergalę prieš Gruziją ir ją rėmusias Vakarų šalis. Šiandien Dmitrijus Rogozinas, Rusijos ambasadorius prie NATO, kalba apie bendras vertybes ir Amerikos patikimumą; Lenkijos užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis džiaugiasi Rusijos atvirumu tiriant Smolenkso tragediją ir pažymi, kad Lenkija yra Rusijos sąjungininkė.
Rusijos užsienio politika pasikeitė ir šis pokytis yra daugiau nei vien tik Maskvos retorika. Po 40 metų varginančių pokalbių, Rusija pasirašė jūrų sienų sutartį su Norvegija; „minkštosios“ galios naudojimas Ukrainoje. Tačiau bene svarbiausias pokytis įvyko santykiuose su Lenkija – valstybe, su kuria Maskva akivaizdžiai nesutarė itin ilgą laiką. Panašu, kad Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pagaliau suprato, kad ES viešas vienybės akcentavimas yra ne tik skambūs žodžiai.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel prieš porą metų aiškiai pažymėjo: jei Rusija nori geresnių santykių su ES, pirmiausiai ji privalo pagerinti savo santykius su Lenkija. Tačiau Rusijai šis žingsnis buvo labai skaudus, nes buvo suvokiamas kaip nusisukimas nuo istorinio Kremliaus diskurso. Vis dėlto V.Putinas buvo stebėtinai lankstus. Praėjusiais metais jis nuvyko į Gdanską pažymėti karo pradžios; šiais metais jis klūpėjo pagerbdamas Katynės žudynių aukas, įvykdytas 1940 m. Stalino nurodymu. Lenkijos svarba Kremliaus akyse augo kartu su didėjančiomis skalūninių dujų Lenkijoje, perspektyvomis. „Gazprom“ nusiteikęs įkalbėti lenkus pasirašyti kontraktą. Taigi vienoje svarstyklių pusėje pastačius Staliną ir jo ideologiją, kitoje – dujas, Stalinas pralaimėjo.
Norėdamas išlaikyti valdžią savo rankose, Kremlius sugeneravo naują idėją: modernizaciją, kuri atnaujintų Rusijos ekonomiką, tačiau neturėtų jokios esminės įtakos dabartinei šalies politinei sistemai.Panašu, kad Kremlius nusprendė, jog kariauti su Vakarais nėra tikslo. Kaip sakė V.Putinas, Rusija turėtų pasauliui nusišypsoti. Visgi ši šypsena nekeičia Rusijos prigimties – pokytis Rusijoje atsirado be jokių ypatingų pokyčių šalies viduje. Rusija netapo mažiau korumpuota ar demokratiškesnė. Rusijos karinės pajėgos vis dar pasilikusios Gruzijoje; buvęs „Jukos“ vadovas Michailas Chodorkovskis vis dar kalėjime. Neapleido Rusija ir savo iliuzijų apie „privilegijuotus interesus“ artimajame užsienyje.
Maskvos Carnegie centro vadovas Dmitrijus Treninas teigia, kad Rusijos užsienio politika, vieną iš svarbiausių šalies postų užimant V.Putinui, buvo labiau gynybinė, nei puolamoji. Anot jo, šią politiką daugiau formavo ir formuoja finansiniai bei politiniai interesai, o ne ideologija ar geopolitika. Rusijos sugrįžimą į pasaulio reikalus palengino Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos užsienio politika (kurią Kremlius interpretuoja kaip praeities klaidų pripažinimą).
Po gerą dešimtmetį kilusių naftos kainų ir biudžeto pertekliaus, Rusija šiuo metu susiduria su biudžeto deficitu ir ieško, iš kur galėtų pasiskolinti pinigų. Krizė susprogdino šalies ekonomikos augimą, paremtą didėjusiomis naftos ir dujų kainomis. Norėdamas išlaikyti valdžią savo rankose, Kremlius sugeneravo naują idėją: modernizaciją, kuri atnaujintų Rusijos ekonomiką, tačiau neturėtų jokios esminės įtakos dabartinei šalies politinei sistemai.
Naujoji pragmatinė Rusijos politika išdėstyta „nutekintame“ šalies užsienio reikalų ministerijos dokumente. Šis dokumentas tikrai nėra liberalizmo ar šalies atvirumo pavyzdys, tačiau jame pažymima, kad Rusija privalo suformuoti modernizavimosi sąjungas su lyderiaujančiomis valstybėmis, į šalį pritraukti Vakarų technologijas bei pasirūpinti Rusijos bendrovių gerove užsienyje. Rusijos norų sąraše yra ir bevizis režimas, ES standartų įsisavinimas, narystė Pasaulio prekybos organizacijoje.
ES požiūris į pokyčius Rusijos diskurse buvo atsargus ir realistinis. Progresas ES-Rusijos santykiuose buvo skausmingai lėtas. Didžioji dalis Europos valstybių, tarp jų ir Vokietija, neturi jokių iliuzijų dėl V.Putino Rusijos. Vargu ar jam esant valdžioje bus sumažinta didžiulė korupcija ar panaikinta valdžios galios bei privačių finansinių interesų simbiozė. Vis dėlto didžioji ES valstybių-narių taip pat pritaria modernizavimosi idėjai. Didžiulė rinka su didžiule paklausa technologinėms naujovėms yra Europos bendrovių svajonė. ES standartų adaptavimas taip pat sumažintų Rusijos galimybes įvesti savavališkas prekybos sankcijas. Daugelis Rusijos modernizacijos šūkį traktuoja kaip galimybę ir šios šalies politinei transformacijai.
Visgi visos šios kalbos nepašalino svarbiausių Rusijos nesutarimų su Vakarais. Šalies prezidento Dmitrijaus Medvedevo praėjusį lapkritį išdėstytas pasiūlymas dėl naujos Europos saugumo sutarties visą dėmesį sutelkia į „sunkiąją“ galią ir numato veto NATO plėtrai. Kai kurie Europos politikai neabejoja, kad šiam ginčytinui klausimui kompromisas niekada nebus atrastas.
Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, D.Medvedevo schema padėjo nukreipti dėmesį nuo Gruzijos. „Jie sustabdė diskusijas dėl Gruzijos ir pradėjo svarstyti šį pasiūlymą“, – teigia D.Rogozinas. Minėtame Rusijos užsienio reikalų ministerijos dokumente taip pat pažymima, kad Rusija turi formuoti Rusijos, kaip demokratinės valstybės su laisvos rinkos ekonomika, įvaizdį, tačiau nekalba nieko apie tai, kaip iš tiesų tapti tokia valstybe. Taigi Rusijos prieiga yra išties trapi, nes numato modernizaciją, kuri nebus sėkmingai įgyvendinta be liberalizavimosi. Ir, neabejotinai, modernizavimuisi žlugus, Rusija kaltintų Vakarus sabotažu.
