Ar Kremliaus žodyne yra dar koks nors žodis be „niet“? Atrodo, kad tai vienintelė frazė, kurią girdi Jungtinių Valstijų pareigūnai, derėdamiesi su Rusija dėl sankcijų savo branduolinių ambicijų neribojančiam Iranui, priešraketinės gynybos skydo planų Rytų Europoje ir branduolinės ginkluotės sumažinimo. Net tada, kai amerikiečių planai turi labai mažai įtakos ar visai jos neturi Rusijos interesams, Kremliaus atstovai tik purto galvas ir sako „ne“.
Buvo laikai, kai abi valstybės derėjosi geros valios pagrindais. Pavyzdžiui, Boriso Jelcino laikais Rusija leido Jungtinių Valstijų operatyviniams darbuotojams įžengti į regioną ir padėti susigrąžinti branduolinius ginklus iš Ukrainos ir Kazachstano po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tai buvo veiksmai, kuriuos dabar Maskva interpretuotų kaip netoleruotiną Rusijos suvereniteto pažeidimą.
Dabar kliudymas Jungtinėms Valstijoms yra pagrindinis Rusijos diplomatijos manevras ir nesunku suprasti kodėl. Ji jau nebevadovauja būriui satelitinių valstybių, konkurentai regione – ypač Kinija – vis labiau lipa ant kulnų, o šalies ekonomika šlubuoja. Tirpstant Maskvos galioms, išlikti svarbi ji bando vieninteliu būdu, kurį žino, – naudodamasi trukdymo korta.
Maskvos filosofija: tam, kad išliktų svarbi, tarptautinėje arenoje Rusija turi būti suvokiama kaip kliūtis. „Rusijos politikos formuotojams visiškai trūksta strateginės pasaulio vizijos matymo, – teigia Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto Maskvoje vyresnioji analitikė Nikita Zagladina. – Jie elgiasi tarsi neurotikai, įsivaizduojantys, kad kitos valstybės ignoruoja Rusiją, suteikdamos jai tik buvusios supergalybės statusą.“
Būtent todėl Rusija save vadina tokių prieštaringai vertinamų režimų kaip Venesuelos, Sirijos ir net Irano sąjungininke. Tuo pat metu Kremlius stengiasi vetuoti bet kokią ir kiekvieną Jungtinių Valstijų saugumo iniciatyvą Europoje.
Svarbiausias klausimas šia prasme – tai besitęsiantis Rusijos trukdymas JAV priešraketinės gynybos planams. Priešraketinės gynybos skydas, kuris turėtų būti įrengtas Lenkijoje bei Čekijoje ir kuris būtų skirtas Irano raketoms sulaikyti, sukėlė didžiulį Rusijos pyktį. Niekas tiksliai negalėjo suprasti kodėl, nes didžioji dalis Rusijos tarpžemyninių balistinių raketų skrydžio kelių, nutaikytų į JAV, eina iš stočių Šiaurės Rusijoje, tiesiai virš Šiaurės ašigalio.
Vis dėlto Maskva bet kokį dvišalį klausimą laiko savo krokodilo ašarų įkaitu. Taigi praėjusiais metais, parodydamas geros valios ženklą, Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama nusilenkė Kremliaus prieštaravimams ir atsisakė planų įrengti priešraketinės gynybos skydą tose Rytų Europos valstybėse, kurias Rusija kadaise laikė savo įtakos zona. Praėjusią savaitę Vašingtonas pasiūlė alternatyvą: žemė–oras tipo raketas „SM-3“ dislokuoti Juodosios jūros teritoriniuose vandenyse, priklausančiuose Rumunijai ir Bulgarijai ir esančiuose 400 km nuo Rusijos. Tai sprendimas, kurį pats Kremlius siūlė prieš metus, savo atstovų susitikime su JAV užsienio reikalų sekretore Hillary Clinton. Tačiau staiga ši alternatyva, Rusijos vicepremjero Sergejaus Ivanovo įsitikinimu, tapo „lygiai tokia pat bloga ar net blogesnė“.
Iš tiesų nėra nieko, ką Vašingtonas galėtų pasiūlyti Maskvai, kad šiai pasiūlymas tiktų. Ir tai neturi nieko bendra su priešraketinės gynybos skydu. Paprasčiausiai prieštaravimas yra visiems tikslams siekti tinkamas diplomatinis svertas. Neleisti pasklisti NATO įtakai Rusijos priekiniame kieme greičiausiai yra vienas iš svarbiausių Kremliaus tikslų. Tačiau būti viena iš svarbiausių valstybių yra taip pat be galo svarbu Maskvos pasididžiavimui. Tuo tarpu problemų sudarymas yra efektyvus, bet nelabai konstruktyvus būdas norint, kad pasaulis į tave žiūrėtų rimtai.
