Štai ir jie – istorijos seniausio ir elitiškiausio klubo, kuriam priklauso tik vyrai – nariai, bandantys įveikti tai, kas prasidėjo kaip vidinė krizė. Ilgus dešimtmečius kai kurie kunigai Amerikoje, Europoje, Airijoje, Brazilijoje (ir vienas Dievas težino, kur dar) išnaudojo – prievartavo ar kitais būdais tvirkino – vaikus ir paauglius ne freskomis išdailintose Vatikano salėse, bet savo kiemuose. Išvykose į gamtą ir automobiliuose, bendrabučiuose ir klausyklose. Tie keli berniukai ir mergaitės, pasiryžę atskleisti savo paslaptis, pašnibždėjo jas moterims, kuriomis pasitikėjo: mamoms, tetoms, močiutėms. Tačiau tos kelios moterys, kurioms užteko drąsos ieškoti teisingumo, netrukus buvo nutildytos ir užčiauptos.
„Žinoma, – rašė Bostono kardinolas Humberto Medeiros motinai, kurios septyni berniukai patyrė seksualinį išnaudojimą, – mes negalime pritarti nuodėmei, bet mes taip pat gerai žinome, kad nusidėjėlius turime mylėti.“
Verbų sekmadienį Niujorko kardinolas Timothy Dolanas, sėdėdamas savo soste pasmerkė seksualinį vaikų išnaudojimą. Tačiau pasauliui jis priminė ne atgailaujantį dvasininką, o gerai įmitusį „Fortune 500“ vadovą. Internetinėje svetainėje „Youtube“ idėtas įrašas, kuriame užfiksuota, kaip Airijos – šalies, kurioje per keturiasdešimtį metų seksualinę prievartą patyrė 15 tūkst. vaikų – kardinolas Seanas Brady kategoriškai atmeta raginimus atsistatydinti.
Ir galiausiai popiežiaus Benedikto XVI kirtis žiniasklaidai po to, kai dienraštis „The New York Times“ atskleidė, kad jam (tada dar kardinolui Josephui Ratzingeriui) nepavyko nušalinti kunigo, kuris Viskonsino valstijoje, JAV, seksualiai išnaudojo 200 kurčių vaikų. Tikėjimas, viešai pareiškė popiežius, leidžia žmogui „nebūti įbaugintam paskalūniškos dominuojančios nuomonės“. Ir vėl – kardinolui nepavyko mūsų įtikinti savo sielvartu.
Didžiausia problema šiuo atžvilgiu ne kunigų celibatas, kaip kad daugelis mano. Ir tikrai ne dvasininkų apranga – mitros ir pelerinos – nors šios tuštybės išties visiems primena apie didžiulį atotrūkį tarp vyrų, turinčių galią, ir žmonių, jos neturinčių.
Problema ta, kad vyskupai ir kardinolai, valdantys bažnyčią, gyvena už Švietimo epochos dar nemačiusio pasaulio sienų.Problema ta, kad vyskupai ir kardinolai, valdantys bažnyčią, gyvena už Švietimo epochos dar nemačiusio pasaulio sienų. Jų, tūnančių savo enklave, nepasiekė demokratinės revoliucijos Prancūzijoje ir Amerikoje, ir su šiomis revoliucijomis žmoniją pakeitusios vertybės.
Moralės klausimais dvasininkai kategoriški – Bažnyčia yra aukščiau individo. Modernumą jie suvokia kaip grėsmę. Tuo tarpu mes, gyvenantys demokratiniuose Vakaruose, kritikuojame dvasininkų hierarchiją dėl šokiruojančio šios neveiksnumo, o individo viršenybę viršum visko, laikome savaime suprantamu dalyku. Jie, Vatikane, kaltinantys spaudą priešiškumu popiežiui, labiausiai vertina Bažnyčią, ne individą. Šis atotrūkis tikras. Mes jų nesuprantame. Jie nesupranta mūsų.
Žvelgdami į modernumą su baime, vyrai, valdantys Katalikų bažnyčią, sąmoningai ignoravo vieną iš svarbiausių šių dienų pasiekimų: moterų integraciją į daugumą gyvenimo sferų. Amerikoje šiandien visą darbo dieną dirba 50 mln. moterų, Europos Sąjungoje šis skaičius siekia 68 mln. Protestantų bendruomenėje moterų kovos dėl lygybės su vyrais aktyviai vyko prieš pusę amžiaus. Danijoje pirmosios liuteronės moterys buvo įšventintos į kuniges 1948 m., Jungtinėse Valstijose pirmoji moteris episkopalinės bažnyčios kunige tapo 1976 m.
Tačiau Romos katalikų bažnyčios vyriausieji vadovai gyvena ir dirba taip, kaip per pastaruosius tūkstantį metų – ne tik vengdami santuokos, bet ir intymumo bei profesinių santykių su moterimis. Išties, atrodo, kad kuo toliau kunigas yra nuo parapijos, tuo labiau jis vertina patogumą ir tvarką, o ne tikrojo gyvenimo chaosą.
Antrajame Vatikano susirinkime 1960-ųjų pradžioje dėta nemažai pastangų, siekiant integruoti antikinę bažnyčią į šiandienos pasaulį. Susirinkimo dokumentuose, be kitų dalykų, atvirai kalbama ir apie besikeičiančią moterų vietą visuomenėje. „Ateina valanda, – rašoma viename iš antrojo Vatikano susirinkimo dokumentų, – kai moterys visame pasaulyje įgis įtaką ir galią, kurios iki šiol neturėjo. Štai kodėl šiuo momentu... moterys, alsuojančios Evangelijos dvasia, gali padaryti tiek daug, kad padėtų žmonijai nežlugti.“ Popiežius Jonas Paulius II taip pat kalbėjo apie moterų svarbą Bažnyčioje viename iš savo veikalų, tačiau po kurio laiko paklusniai pakartojo kategorišką Bažnyčios poziciją šiuo klausimu.
Bedugnė tarp bažnyčios deklaruojamų principų ir realybės didžiulė. Jungtinėse Valstijose 60 proc. sekmadieninių pamaldų lankytojų – moterys. Taigi didžiąją dalį pinigų Bažnyčiai – apie 6 mlrd. JAV dolerių kasmet, surenka būtent moterys. Ir vis tik moterų buvimas Bažnyčios institucijoje – faktiškai nulinis. Moteris, užimančios pozicijas Vatikano struktūroje, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir nors vienuolių moterų pasaulyje yra daug daugiau nei kunigų, jos visos tarsi nematomos.
Moterų įtraukimas į Bažnyčios veiklą, žinoma, nebūtų panacėja. Istorija rodo, kad valdžioje esančios moterys gali būti ne mažiau žiaurios ir savanaudės nei vyrai. Negana to, sunku įrodyti, kad būtent vyrų dominavimas Romos katalikų bažnyčioje sukuria unikalias šiltnamio sąlygas seksualiniam išnaudojimui. Daugybė gerų kunigų visame pasaulyje yra atsidavę savo tikėjimui.
Apžvalgininkai įsitikinę, kad dvasininkų vykdyto seksualinio vaikų išnaudojimo mastai prilygsta tiems, kurie vyksta kitose terpėse – jaunimo organizacijose, mokyklose, šeimose. Šie skaičiai gąsdinančiai dideli. „Tyrimai rodo, kad viena iš trijų mergaičių patyrė seksualinę prievartą iš suaugusio asmens, nesulaukusi 18 metų“, – teigia Margaret Leland Smith, analizavusi Jungtinių Valstijų seksualinio išnaudojimo atvejus. Pasak jos, seksualinę prievartą šioje šalyje patyrė kas penktas berniukas, nesulaukęs 18 metų.
Tačiau bene svarbiausia šiuo atžvilgiu tai, kad Katalikų bažnyčios hierarchai į pedofilijos krizę atsakė per lėtai ir instinktyviai bandydami apsaugoti save, o ne vaikų interesus.Tačiau bene svarbiausia šiuo atžvilgiu tai, kad Katalikų bažnyčios hierarchai į pedofilijos krizę atsakė per lėtai ir instinktyviai bandydami apsaugoti save, o ne vaikų interesus.
Tyrimai rodo tai, ką mes intuityviai nujaučiame: uždarose bendruomenėse gyvenantys vyrai daro blogus dalykus. Istorijos profesorius Nicholas Syretto teigia, kad 70–90 proc. grupinių išprievartavimų koledžo studentų miesteliuose įvykdomi vyrų, priklausančių studentų brolijoms. Pasak profesoriaus, akivazdu, kad tarp Romos katalikų hierarchijos ir studentų brolijų egzistuoja svarbūs skirtumai – „brolijai priklausantys vyrai skatinami turėti lytinių santykių su daugybe moterų, tuo tarpu kunigai – ne. Tačiau abiem atvejais vyrai yra drąsinami tikėti, kad jie yra valdžioje... Manau, kad jei Katalikų bažnyčios hierarchai nedisciplinuoja vaikus tvirkinusių kunigų, nes bijo susitepti savo reputaciją, jie sukuria situaciją, kai vaikus tvirkinę asmenys jaučiasi tarsi teisūs, nepaisant to, ką jie darė“, – teigia N.Syretto.
Buvęs kunigas Richardas Sipe pritaria profesoriui. R.Sipe pastaruosius trisdešimt metų tyrinėja seksualinius bažnyčios pamokymus ir jų įtaką dvasininkų elgesiui. „Dvasininkai – tai grupė vyrų, kurie mano esantys labai privilegijuoti. Kokioje dar kultūroje bendruomenę sudaro tik vyrai?“ – sako R.Sipe.
Jėzus, žinoma, nieko nesakė, kokį vaidmenį bažnyčioje turėtų atlikti moteris. Kaip mažo judėjimo lyderis, jis kvietė prie jo prisijungti visus – net ir ištekėjusias, vienišas moteris bei prostitutes. Evangelijoje moterims skirtas ypatingas vaidmuo. Būtent moterys pirmosios susiduria su prisikėlusiu Jėzumi ir praneša vyrams apie šį stebuklą.
Ir nors Bažnyčios istorijos pradžioje moterys atliko nemažą vaidmenį, iki 12 amžiaus moterų ir vyrų vaidmenys Bažnyčioje buvo galutinai atskirti. Tačiau šiandien daugiau nei 60 proc. Amerikos katalikų pritaria moterų įšventinimui kunigėmis. Ir nors tradicionalistai tvirtina, kad tai tik svajonė, realistai mąsto kitaip. Jungtinėse Valstijose jaučiančių pašaukimą tapti kunigais – dramatiškai mažėja. Tuo tarpu 80 proc. parapijų vadovauja moterys. Todėl moterys kunigės, atrodo, ilgainiui taps neišvengiama būtinybė. Ar joms pavyks išgelbėti skaudžiai kritusį Katalikų bažnyčios įvaizdį tikinčiųjų akyse?