Parašė rupūžė šimtakojui laišką, kuriame prisistatė esanti jo subtilaus šokio meno gerbėja ir pasiteiravo, kaip jam pavyksta taip šokti. „Ar pirmiausiai pakeli kairę dvidešimt aštuntą koją, o paskui dešinę devynioliktą? Ar pradedi nuo dešinės dvidešimt šeštosios ir tik tada pakeli dešinę keturiasdešimt devintąją?“, – laiške teiravosi rupūžė.
Gavęs laišką, šimtakojis pirmą kartą susimąstė, kaip jis šoka ir kurią koją pakelia pirmiausiai, ir nuo to laiko daugiau jau niekada nebešoko – jo protas užgožė vaizduotę.
Sąmoningi veiksmai – tik ledkalnio viršūnė
Žmonių, kaip ir šimtakojo, kasdieniniame gyvenime apstu nesąmoningų poelgių. Vairuodami automobilį nepastebime, kaip nuvažiuojame visai ne ten, kur reikėjo. Staiga pamirštame savo kreditinės kortelės apsaugos kodą, seną pažįstamą pavadiname ne jo vardu, kreipdamiesi į auditoriją nevalingai gestikuliuojame rankomis ar staiga tarsi nei iš šio, nei iš to ištariame visai ne tą žodį, kurį norėjome.
Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas XX amžiaus pradžioje padarė išvadą, kad sąmonė sudaro tik nedidelę žmogaus psichikos dalį, kad ji tėra ledkalnio viršūnė ir kad be sąmonės egzistuoja pasąmonė arba nesąmoningumas, kur žmonės saugo mintis, kurias kadais dėl įvairių priežasčių pasistengė pamiršti – socialiai nepriimtinas idėjas, skaudžius prisiminimus, primityvius instinktus ir pan.
„Patį skaudžiausią smūgį žmogaus didybės manijai suduos šiandieniniai psichologiniai tyrinėjimai, liudijantys, kad Ego nėra net savojo būsto šeimininkas, kad jis turi pasitenkinti apgailėtinomis žiniomis apie nesąmoningus savo psichikos gyvenimo vyksmus“, – savo studentams paskaitose dėstė S.Freudas.
Tačiau bene svarbiausia įžvalga buvo ta, kad pasąmonė valdo žmonių poelgius ir jausmus, kad visi, atrodytų, nekalti veiksmai ar netyčia išsprūdę žodžiai, turi paslėptą reikšmę, o visos, į pasąmonės „talpyklą“ išgrūstos, mintys pasirodo tada, kai išnyksta žmogaus atsargumas.
Pasąmonės egzistavimu neabejojama
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas |
Pasak psichoanalitiko Raimundo Milašiūno, šiandien dėl pasąmonės egzistavimo niekas nesiginčija – kasdienybėje apstu jos buvimo įrodymų. Be to, specialisto teigimu, šiandien kai kurie smegenų tyrėjai ir neuro mokslininkai pasąmonei teikia tiek daug reikšmės, kad net teigia, jog 95 proc. žmogaus veiklos yra pasąmoninga.
„Žmogus nežino ir negali paaiškinti, kodėl jis pasielgė būtent taip, o ne kitaip. Jam pačiam jo veiksmai tampa žinomi tik tada, kai jau yra atlikti. Anot kai kurių neuro mokslininkų, sąmoninga valia ir sąmoningas likimas tėra fikcija. Tai yra – jie neegzistuoja, nes visais atvejais mus veikia pasąmonė“, – pasakojo R.Milašiūnas.
Pasak jo, mokslininkai, tyrę žmones su tam tikrais smegenų ar organiniais pažeidimais, atrado dalykų, kurie išlįsdavo kaip sąmoningoje būsenoje neatrandami. Be to, įvairių mokslininkų tyrimai rodo, kad žmonių psichika funkcionuoja tam tikra motyvacija apspręstais dalykais, kurie visi yra už žmogaus sąmonės ribų.
Pasąmonės pėdsakai – nesąmoningi veiksmai
Geriausi pasąmonės egzistavimo įrodymai, pasak psichoanalizės specialisto R.Milašiūno, yra nesąmoningai atliekami žmonių veiksmai. Kaip antai, netyčia išsprūdę žodžiai, iškrentantys iš bendro konteksto. „Kažką pasakę staiga susimąstome, kad suklydome, nes ne tai norėjome pasakyti. Bet tada kyla klausimas: „O kodėl pasakėme būtent tai? Galbūt norėjome ką nors nuslėpti?“, – dėstė psichoanalitikas.
Pasąmonės pėdsakus, jo teigimu, galime aptikti ir tokiuose kasdieniniuose dalykuose, kaip automobilio vairavimas arba dviračio pedalų minimas. „Juk tuo metu, kai atliekame šiuos veiksmus, apie juos nemąstome. Tarkime, važiuojame automobiliu ir perjungiame pavaras. Bet kaip mes tai darome? Ar tuo metu galvojame: „Dabar aš jungsiu tą ir tą pavarą?“ Įdomiausia tai, kad jei pradėtume apie šiuos dalykus mąstyti, kartais padarytumėme klaidų“, – teigia R.Milašiūnas.
Psichoanalitikas prisiminė panašią į šimtakojo istoriją, tik šįkart apie barzdotą smuikininką. „Kažkas jo paklausė: „O kur tu dedi barzdą, kai grieži smuiku – ant smuiko ar po juo?“ Ir nuo to laiko smuikininkas nebegalėjo groti, nes nebežinojo, kur tą barzdą dėti. Iki tol jis tai darydavo nesusimąstydamas“, – pasakojo R.Milašiūnas.
Psichoanalitikas pažymėjo, kad tai ir yra pasąmonės veiklos rezultatas: kai kuriuos dalykus mes padarome visiškai nemąstydami. Kartais pasąmonė mus veda teisingu keliu, nors mes mąstome apie visai kitus dalykus.
Į pasąmonę – per sapnus
Dar vienas akivaizdus pasąmonės egzistavimo įrodymas – sapnai. Kaip sakė psichoanalizės specialistas, juose pasąmonė atsiskleidžia bene labiausiai, nes pasąmonės kalba yra vaizdiniai. Jai nėra svarbus laikas, erdvė, racionalūs dalykai ir logika.
Per sapnus, pasak R.Milašiūno, nesąmoningos mintys bando prasiskverbti į sąmonę. S.Freudas buvo įsitikinęs, kad sapnai turi gilesnę reikšmę, kuri sąmonei yra nepasiekiama. Jis teigė, kad sapnai yra užkoduotas išstumtų, t. y. nepriimtinų, norų išsipildymas.
Visos ligos – nuo nervų
Su pasąmone siejami ne tik įvairūs kalbiniai apsirikimai, sapnai ar nesąmoningi žmogaus veiksmai, bet ir ligos ar net mirtis. Pasak psichoanalitiko, retai susimąstome, kad posakyje „Visos ligos – nuo nervų“ glūdi labai daug tiesos. Geriausias pavyzdys – nepaaiškinami galvos, skrandžio skausmai, opaligė ir pan. Ne vienas tikriausiai patyrėme, ką reiškia sergant gerti vaistus, kurie lyg ir padeda, tačiau problemos neišsprendžia. Kaip teigė R.Milašiūnas, taip dažnai nutinka todėl, kad problemos yra psichologinės, ne fizinės.
„Simptomas gali išreikšti vidinį psichologinį išgyvenimą. Pavyzdžiui, turiu ligonį, kuris labai dažnai skundžiasi pečių juostos skausmais ir su tuo niekaip nesusitvarko. Analizuodami jo išgyvenimus pastebėjome, kad pečių juostos skausmas kažką reiškia. Tam tikrose situacijose šis žmogus ant savęs tiesiog užsikrauna per didelį krūvį, per didelę naštą, kuri ir išvirsta per nugaros skausmus“, – aiškino psichoanalizės specialistas.
Pyktis „išeina“ per skrandį
Dar vienas panašus pavyzdys, pasak psichoanalitiko, yra opaligė. R.Milašiūnas pasakojo, kad šia liga labai dažnai suserga žmonės, slopinantys savo jausmus. Specialistai simboliškai šį reiškinį vadina „savo jausmų „nurijimu“. T. y., pakliuvęs į kažkokią situaciją žmogus turėtų supykti, bet dėl tam tikrų priežasčių pykčio išreikšti negali ir yra priverstas jį slėpti. Tada, kaip teigė R.Milašiūnas, šis žmogus ir suserga opalige.
„Mes sakome: „Per skrandį išeina žmogaus pyktis“. Jis pradeda kreipti šį jausmą į save ir tampa sau agresyvus, ima save žaloti. Yra netgi teorijų, teigiančių, kad vėžys yra prieš save nukreipta agresija. Tam tikrais atvejais, kai žmogus negali savo agresijos, vidinių išgyvenimų nukreipti į išorę, jis gali pasirinkti paslėptą savižudybę. Vėžys gali būti paslėpta savižudybė“, – pasakojo psichoanalitikas.
Nukreipia į save nepaaiškinamą jėgą
„Paslėptą savižudybę“ R.Milašiūnas apibrėžė kaip kažką, dėl ko žmogus gali mirti. „Pavyzdžiui, žmogus „pasirenka“ nepagydomą ligą. Žodis „pasirenka“ šiuo atveju reiškia tai, kad sąmoningai žmogus negali nusižudyti. Tarkim, jis serga depresija, išgyvena sudėtingą laikotarpį ir nebemato prasmės gyventi, tačiau supranta, kad prieš save rankos pakelti negali. Prarasdamas gyvenimo džiaugsmą, prasmę ir pan., jis nukreipia į save nepaaiškinamą jėgą ir suserga nepagydoma liga“, – aiškino specialistas.
Žmogus į save nukreipia nemalonius jausmus ir pradeda save žaloti. Sąmoningai, žinoma, jis nieko nesirenka. Bet žmogaus pasąmonė kažką padaro, dėl ko žmogus suserga tam tikra ligaPritardamas, kad išsakyti teiginiai skamba mistiškai, psichoanalitikas taip pat pažymėjo, kad su šiais dalykais išties susiduriama praktikoje. „Žmogus į save nukreipia nemalonius jausmus ir pradeda save žaloti. Sąmoningai, žinoma, jis nieko nesirenka. Bet žmogaus pasąmonė kažką padaro, dėl ko žmogus suserga tam tikra liga“, – pasakojo R.Milašiūnas.
Psichoanalitikas pateikė ir dar vieną „paslėptos savižudybės“ pavyzdį: stiprų jausmą, pavyzdžiui, pyktį, išgyvenantis žmogus negali jo niekaip išreikšti, tada sėda į automobilį ir važiuodamas gatve padaro avariją. R.Milašiūno teigimu, tai ne kas kita, o į save nukreipta agresija arba tai, ką specialistai vadina pasąmoningu pasirinkimu.
Nesąmoningai pasirenkame mirtį
Psichoanalitikas taip pat atkreipė dėmesį į tuos atvejus, kai žmonės vis kartoja, pavyzdžiui: „Man tikriausiai vėžys, aš tikriausiai sergu vėžiu“ ir t. t. Pasak R.Milašiūno, tokiais teiginiais žmonės pusiau sąmoningai pasirenka ligą. Nesąmoninga tame yra tai, kad žmogus trokšta susirgti vėžiu.
„Visuose šiuose dalykuose yra paslėptas motyvas. Kai žmogus labai kažko vengia, bijo, specialistai apie tai kalba kaip apie vieną iš gynybos mechanizmų. T. y. mes teigiame, kad po tokia baime slypi troškimas. Žmogus, pavyzdžiui, nori susirgti, bet negali sau to pripažinti ir tada sako: „Ne ne, aš labai bijau susirgti“, – aiškino R.Milašiūnas.
Į klausimą, kaip žmogus gali sąmoningai norėti susirgti vėžiu, psichoanalitikas atsakė klausimu: „O kaip galima sąmoningai norėti mirti? Bet žmonės žudosi“. Pasak jo, skirtumas tik tas, kad tam tikrais atvejais žmonės, sąmoningai bijodami prieš save pakelti ranką, nesąmoningai pasirenka savižudybę per nepagydomą ligą (pvz., suserga vėžiu), katastrofą (pvz., pakliūna į autoavariją) ir pan.
„Mes iš tiesų galime nesąmoningai pasirinkti savo mirtį“, – įsitikinęs psichoanalizės specialistas.
