„Nieko nežinau iš tikrųjų. Ačiū“, – ištaręs Simas Jasaitis nuskubėjo į drabužinę. „Su žmona ir mama telefonu kalbėjau“, – prasitarė Mantas Kalnietis. Paklaustas, ar dabar jau nebebus toks rimtas, koks būdavo viso turnyro metu, pagrindinis komandos įžaidėjas tikino, kad dabar jau gali atsipalaiduoti.
– Kas vyko drabužinėje?
– Vos ta rūbinė nesulūžo. Nerealu. Džiaugiuosi ir iki šiol nesuprantu, kokį mes kelią nuėjome. Esame visiems dėkingi. Buvome tikra komanda. Super. Nerealiai. Įsivaizduoju, kas Lietuvoje dedasi...
– Komanda daugiau jėgų išsaugojo nei serbai?
– Jiems buvo sunku, vakarykštis toks apmaudus pralaimėjimas, bet mes nusipelnome pergalės ir atidavėme visą širdį. Linas vėl patraukė. Žinojome, kad jis nusiramins po vakar...
– Kaip akistata su Milošu Teodosičiumi?
– Labai laukiau šios dvikovos, nes jis man šiuo metu pats geriausias krepšininkas. Aukšto lygio. Man smagu, kad šiandien mano komanda laimėjo. Daugiau niekas neįdomu.
– Kaip pavyko išlyginti rezultatą ir persverti?
– Kantrybė, darbas gynyboje. Linas pataikė sunkių metimų, trenerių sprendimai. Viskas susidėjo.
– Kada pajutote, kad gali būti medaliai?
– Kai laimėjome prieš Argentiną. Po jų tikrai nenorėjome, kad tai būtų paskutinė mūsų pergalė. Taip ir atsitiko. Pasaulyje esame treti!