Kai Nevados dykumoje praėjo didžioji audra, vieną dieną visi praleido tvirtindami savo pašiūres, rengdamiesi antrai audrai. Kai antroji audra pasirodė ne tokia grėsminga, prasidėjo ir „Lituanicos paukščių“ statybos.
Priešingai nei kiti projektai, „Lituanicos paukščiai“ tverti pačioje dykumoje. Kitaip nei daugelis CORE projektų komandų, kurios atsigabeno jau sutvertas projektų dalis, lietuviai konstruoti skulptūrą pradėjo nuo pagrindo. Vėliau prie jo tvirtinti bambukai, o galiausiai prie jų pradėti raišioti paukščiai. Darbus pradėjo Paulius, Agnius ir viena projekto bendraautorių Ieva Marija Dautartaitė.
Vėliau prisijungė ir antrasis autorius – Žilvinas Stankevičius. Ir nors Žilvinas visiems sakė, kad jokia audra „paukščiams“ nebaisi, daugelis statybų laikotarpiu nuolat gąsdino, kad, jei bus daug ir stipraus vėjo, „paukščiai“ neišstovės, nuskris ar nugrius.
Pauliaus Musteikio nuotr./Vienas projekto autorių – Žilvinas Stankevičius |
Žilvinas visus ramino ir tikino, kad, jei bus milžiniška audra, tai grėsmė kils ne tik „Lituanicos paukščiams“, bet ir kitiems projektams. Ypač tiems, kurie yra itin dideli: gal „Degantis žmogus“ ir nenuskris, tačiau su visais kitais bus daug bėdos. Tarp tokių „grasinančių“ sugriūti audros metu projektų jis paminėjo rusų MIR, kuris atrodė kaip piramidė, suremta iš penkių sienų. Jos viduje buvo sumontuota stotis MIR.
Savimi pasitikintis menininkas visus ramino dar ir dėl to, kad Lietuvoje, jo paties namuose, „Lituanicos paukščių“ dalis stovėjo gana ilgą laiką. Ištvėrė ir atlaikė bandomasis skulptūros fragmentas stiprius lietuviškus vėjus, audras su lietumi, žaibais, saulės kaitrą. Nesuskeldėjo ir nesudūlėjo. Tada skulptorius ir padarė prielaidą, kad panaši struktūra ištvers tas kelias dienas karščio, vėjų ir dulkių.
Pauliaus Musteikio nuotr./Pradėti rišti pirmieji paukščiai |
Skulptorius pasakojo, jog prie projekto prisijungė dar gegužės mėnesį, tačiau tada dar neplanavo, jog keliaus į festivalį. Pradžioje jis manė padėsiąs Ievai surasti kūrybingą paukščių spiečiaus sprendimą, kuris būtų gana paprastai pastatomas dykumoje, blogomis sąlygomis.
„Lituanica Birds“ pastatyti lygiai taip pat, kaip pavaizduota 3D vizualizacijose. Vienintelis pasikeitimas, pasak Žilvino, skulptūros orientacija. „Paukščiai turėjo būti atsisukę į visos Esplanados centrą taip, lyg skristų centre stovinčio „Degančio žmogaus“ link. Naktį kalėme platformą, sudėliojome įtvirtinimus... o kitą rytą atėjęs matau, kad nesąmonė išėjo – mūsų paukščiai žiūri ne į centrą, o atvirkščiai, yra nusisukę nuo jo“, – pasakojo menininkas.
Pauliaus Musteikio nuotr./Pirmieji bandymai su šviesa |
Svarbiausia, kad ilgainiui toks skulptūros pasisukimas visiems ėmė patikti. Jame Žilvinas įžvelgė daug daugiau prasmių ir simbolių: paukščiai stovėjo nusisukę besileidžiančios saulės link, skrido tolyn nuo „Degančio žmogaus“ skulptūros: „Burning Man“ yra vieta, kur yra neįtikėtinai daug laisvės, o paukščių nusisukimas parodo, kad jie gali to atsisakyti ir išskristi. Tai dar parodo daug didesnę laisvę ir taip visiškai atviroje ir jokių apribojimų neturinčioje vietoje“, – aiškino skulptorius.
Pauliaus Musteikio nuotr./Kitą dieną, darbams įpusėjus, karščiui padidėjus, privažiuoja automobilis, kurio priekaba kupina maisto ir (svarbiausia) vandens |
Daug kas kraipė galvas, kad lietuviai, šiek tiek pavėlavę pradėti statybų darbus, juos pabaigė gana anksti. Galima sakyti, kad tai buvo susiję ir su Žilvino skulptūros paprastumu, ir su pagalbos rankų skaičiumi. Darbai prasidėdavo ankstyvą rytą, dar neįkaitus smėliui, o pasibaigdavo tada, kai sutemdavo. Buvo laikas, kai žmonės dirbo pamainomis.
Atrodo, kad nesklandumų čia visai nekilo. Mažoji antrosios pavakarės audra nepadarė jokios žalos, nors, keliaujant po projektus, buvo galima stebėti, kaip didelė dalis komandų stengėsi jai pasirengti.
Pauliaus Musteikio nuotr./Greta iškilo čekų CORE projektas – milžiniškas alaus bokalas |
„Lituanicos paukščiai“ stovėjo gana stabiliai, tačiau čekams, kurių CORE projektas buvo greta, kilo sunkumų. Vienu metu jų skulptūros karkasas pradėjo judėti taip, kad atrodė, jog visas darbas tuoj nueis šuniui ant uodegos. Tačiau čia „beveik kaimynams“ į pagalbą atėjo lietuviai, kurie greitai sušoko ir padėjo suregzti sutvirtinimus. Vakare buvo matyti ir kitų projektų komandų pasirengimas: kai kurie juos guldė ant žemės ir paliko net netvirtintus, kiti vargo, bandydami kaip įmanoma stipriau surišti.
Ir nors mes pradėjome skulptūrą statyti vėliau, darbo prie jos buvo daugiau, tačiau baigta ji dar festivalio laikui neatėjus – geru pusdieniu anksčiau. Paskutiniai paukščiai pritvirtinti su kranu, o vienas paukštis, aukščiausiai kabantis, paliktas šiek tiek judantis, tarsi skrendantis.
Pauliaus Musteikio nuotr./Didelė dalis „Lituanicos paukščių“ komandos |
Ir nors planuota sukabinti 365 paukščius – kiekvienai metų dienai po vieną – jie nesutilpo. Tačiau likusieji buvo panaudoti tinkamai: didelė dalis išskrido palakstyti po „playa“, pritvirtinti ant dviračių rėmų. Dar trys tapo stovyklos skelbimų lenta, kurioje – pranešimai apie susitikimus, vertas aplankyti vietas...
Kai skulptūra jau stovėjo, prasidėjo įvairiausios interpretacijos. Pakanka atsistoti prie projekto, būtinai kažkas prie jo prieis ir paklaus, kaip sekėsi, per kiek laiko statytas ir kas yra autorius, ir kokio regiono projektas.
Pauliaus Musteikio nuotr./Skulptūra iš viršaus |
Ne visi žmonės čia šiaip sau atėję. Dalis jų tik pasitikslina, ar čia tikrai Lietuvos projektas. O paklausus, iš kur šita šalis yra žinoma, paaiškėja, kad dalis tų prieinančių amerikiečių turi lietuviškas šaknis. Teko išgirsti ne vieną istoriją apie XX a. pradžioje ir po pirmo pasaulinio karo vykusią emigraciją: vienų seneliai Kaune, o kitų Vilniuje gyveno.
Tačiau atsirado ir šiaip praeivių, kurie sakė, kad skulptūra atrodo nuostabiai. Aišku, komplimentai čia gana įprastas dalykas, tačiau argumentacijos taip pat teko girdėti: „Lituanicos paukščiai“ – dinamiškas, gal net kiek „netvarkingas“ gerąja prasme projektas. Jis neturi tokio monumentalumo, kaip kiti, aplink stovintys, taigi tuo ir išsiskiria iš kitų. Be to, iš skirtingų perspektyvų jis atrodo vis kitaip.
„Gal girtis ir nesmagu, tačiau projektas buvo įvertintas puikiai. Lietuviai tikriausiai pasakytų „normaliai“ arba „galėjo būti ir geriau“, o jausmingi amerikiečiai pradeda pasakoti, kaip čia jiems gražu, netgi nuostabu, ar visai pašėlsta: „eik tu sau, kaip gerai!“, – pasakojo Žilvinas.
Pauliaus Musteikio nuotr./Taip atrodo „Lituanicos paukščiai“ naktį |
Pasak jo, daugelis skulptūrų autorių labai supaprastino šių metų „Burning Man“ temą „Cargo Cult“, prisirišo prie primityvių simbolių ir bandė pavaizduoti garbinimo objektus tiesiogiai. Lietuviai to nepadarė, mat Ievos idėja buvo labai graži, romantiška, o Dariaus ir Girėno istorija – stulbinanti, apipinta Kargo kulto aura, interpretuojama šiek tiek laisviau. „Šiemet pataikėme ant bangos“, – taip sakė Žilvinas ir priminė senojo kelmo–blukio istoriją, kuri daugeliui buvo gana svetima.
Apie projektą klausimų teko girdėti net tada, kai jau buvome palikę Juodosios uolos miestą ir grįžę į pirmąjį didesnį šalia festivalio esantį miestą Reno. Pakako „Lituanica Birds“ logotipo ant kuprinės.
Pauliaus Musteikio nuotr./Paskutiniai darbai atlikti naudojantis keltuvu, kurio laukti reikėjo gerą pusdienį |
Priminsiu, kad CORE projektai deginami patys pirmieji. Tai nutinka ketvirtadienio pavakarę. Šiemet CORE projektų buvo 24, taigi iš jų aplink „Degančio žmogaus“ skulptūrą sudaryti keturi ratai, kurių kiekviename – po šešis projektus. Lietuvai teko vieta greta East Bay, Vancuverio, Vašingtono, Niujorko bei Čekijos projektų.