Kristinos Urbaitytės nuotr./„Burning Man“ bilietai |
Važiuojame nuo miestelio Reno iki Gerlacho, ten sustojame, paskutinį kartą pasinaudojame civilizuotu tualetu... Pasisveikiname „Burning Man“ Gerlacho biurelyje su žmonėmis, apkalbame keletą reikalų, sėdame į mašiną ir traukiame dykumos link.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Gerlacho – paskutinis miestelis keliaujant į „Burning Man“. Festivalio biuras |
Kristinos Urbaitytės nuotr./Gerlacho baras |
Įvažiuojant į festivalio teritoriją, reikia laikytis nustatytų greičio apribojimų: kad kuo mažiau dulkių sukeltume. Prie įvažiavimo į teritoriją parodome bilietus, gauname apyrankes. Prie vartų dirbanti mergina dar paklausia, ar kokio gyvūno neturime, mat čia jiems draudžiama patekti. Įkiša galvą į mašiną, apžvelgia, ar tikrai čia nesislepia koks plaukuotas naminis, leidžia važiuoti toliau.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Kelias „Burning Man“ vartų link |
Kristinos Urbaitytės nuotr./Net ir greičio apribojimai neapsaugo nuo kylančių dulkių |
Didelė dalis stovyklos įrengimui skirtų daiktų laikomi konteineryje, jie jau laukia iškraustyti, mat dalis komandos dykumą pasiekė šiek tiek anksčiau: stovi metus konteineryje prabuvę dviračiai, vis dar aplipę praėjusio festivalio dulkėmis, namas, kuriame turėsime sutilpti, pagalvės...
Konteineriui tuštėjant, ant žemės atsiranda ir pledai, vamzdžiai, ankstesniuose „Burning Man“ festivaliuose lietuvių naudotas kelmas-blukis, pagamintas iš putplasčio.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Konteineriai, kuriuose daugelis komandų laiko savo stovyklos įrangą |
Prisidedu prie kraustymo ir suprantu, kad vaizduotėje tas santykis su dulkėmis, švelniai tariant, ne toks intymus buvo. Vienas prisilietimas – lieka baltos žymės ant kūno ir rūbų. Praėjus pusvalandžiui, visi naujai atvykę nuo galvos iki kojų dulkini.
Į atlaisvėjusius automobilius pradeda keliauti iš konteinerio iškrauti daiktai. Tuo pat metui vyksta ir jų rūšiavimas: ko dar reikia, ko nebe, ką dar reikėtų nusipirkti, mat dar bus keletas kelionių į miestą: susirinkti daugiau komandos narių, išvežti šiukšles, papildyti maisto atsargų. Viskas turi būti apgalvota dar iki prasidedant pagrindinei festivalio savaitei, nes palikti festivalio teritoriją ir grįžti į ją atgal nerekomenduojama.
Pasidalijame į dvi dalis ir pradedame statyti keletą palapinių: viena jų – didelis kupolas, stovintis už 10-15 minučių kelio dviračiu nuo centrinės stovyklos. Po juo turėtų sutilpti ir gyventi iki 30 žmonių. Kita – šiek tiek mažesnė, skirta CORE projekto statymo laikui.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Pradėtas statyti „Lituanicos paukščių“ stovyklavietės kupolas |
Pakliūvu į antrąją statytojų grupę – statome laikiną garažiuką. Praeina keliolika minučių, pradeda pūsti vėjas. Dar po penkiolikos minučių jis jau plėšia iš rankų palapinės uždangalą. Palapinės rėmas keletą kartų pabyra. Vargais negalais vėl jį sujungiame. Visi jo pabirimai tarsi liudija apie konstrukcijos nestabilumą. Tai pradeda neraminti, mat vėjas vis stiprėja.
O tada tampa baisu. Vėjo gūsiai pradeda versti žmones iš kojų ir grasina nusinešti palapinę. Laikome ją kaip brangiausią turtą. Į pagalbą vėjas atneša čeką Tomą, taigi, dabar jau septyniese įsikabinę bandome išsaugoti tai, kas pastatyta. Aš sėdžiu ant žemės, laikau palapinės kampą ir bandau apsaugoti palapinės vidų nuo smėlio.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Smėlio audra |
Galvoj – irgi audra: galvoju ir apie kitą stovyklą, kurioje stovi mūsų kupolas. Kaip ten sekasi, juk kupolas penkiagubai didesnis nei mūsų laikomas garažas. O kas, jei dar nepritvirtintas? O kaip ten žmonės? Kaip daiktai? Po velniais! Kiek laiko tai truks? O tada ir atėjo supratimas, kad „Burning Man“ ne tik linksmybėmis kvepia, kad rūpestis vandeniu ir maistu, pastoge dar nereiškia visapusiško pasirengimo išgyventi dykumos sąlygomis.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Taip atrodė namai kupolas po smėlio audros |
Atrodo, kad praeina valanda kovos su vėju ir jo nešamu smėliu. Pradeda darytis baisu, jog tai gali trukti tris valandas, keturias, o gal net visas devynias. Pora ateinančių dienų? Tačiau netrukus vėją su smėliu pakeičia vėjas su lietumi, o dar po keliolikos minučių viskas nurimsta.
Plaukai pilni smėlio, dulkėmis padengtas kūnas. Visi atrodo kaip teatriniu grimu pasipuošę – balti veidai, juodos akys, raudonos lūpos. Vyručiai po truputį baigia tvirtinti palapinę ir keliaujame stovyklos oro uoste link, kur turėtų stovėti kupolas. Jis apverstas. Daiktai sustumti ant kupolo pagrindo, taip bandant juos apsaugoti nuo vėjo, smėlio ir lietaus. Kita dalis išsisklaidžiusi po milžinišką festivalio teritoriją, vadinamą „playa“. Nuskrido keletas plokščių, iš kurių turėjo būti statoma vėsesnė jurta. Asmeninis nuostolis: nupūsta tik „Burning Man“ renginių programa ir bilietas.
Kadangi pusė komandos dalies savo namo jau nebeturi, oro uosto įkūrėjai pasiūlo apsistoti palapinėje pas juos: kol namai bus sutvarkyti ir parengti gyvenimui.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Oro uosto stovykla |
Reikia keliauti miego, tačiau galvoj vienas po kito tarsi filmo kadrai sukasi vaizdai iš bandymų išsaugoti palapinę. Nuogos kojos, įsirėžusios ir laikančios palapinės gaubtą, dulkės, graužiančios akis bei neleidžiančios kvėpuoti, užpildžiusios ir nosį, ir burną.
Man daugelis pasakojo apie tai, jog pirmąkart į „Burning Man“ keliaujantieji patiria krikštą: jie muša gongą, tada gulasi ant žemės, piešia smėlio angelą ir garsiai šaukia „I‘m not virgin anymore!“ (iš angl. k. „Aš jau nebe skaistus!“).
Prisipažinsiu, procedūros šios bijojau, mat man nepatinka iniciacijos. Pavyko išvengti krikšto sėkmingai. Tačiau po rimtosios smėlio audros kilo mintis, kad pati dykuma mums, „nekaltiesiems“, surengė gerą procedūrą. Tokią tikrą ir neabejotinai natūralią, nesuvaidintą.
Kaip pasakojo „Burning Man“ oro uoste gyvenanti Crazy Lady, tokių smėlio audrų festivalio metu paprastai nebūna. Į dykumą atkeliavus žmonėms, pradėjus statyti automobilius, pastoges, meno projektus, audros pasitraukia atokiau. Festivaliui pasibaigus, Juodosios uolos miestas vėl tampa Juodosios uolos dykuma: gamta dykumos plotelį atsikovoja. Šįkart Ji padarė išimtį: sutiko galingai. Ir ryte daugelis senųjų „burnerių“ trynė rankomis: „Štai jums patirtis! Būkit patenkinti ir džiaukitės, mat retai dykuma taip sveikinasi.“ Ir nors vakar buvo baisu, šiandien tai pradėjau laikyti dovana.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Kupolas po smėlio audros |
Dykuma šiemet šėlsta. Senieji „burneriai“, į „Burning Man“ atkeliaujantys jau kelioliktą kartą, pasakojo ir apie savo mažąjį susitikimą, kuris vyksta liepos 4-ąją, švenčiant JAV Nepriklausomybės dieną. Tąkart juos taip pat užklupo smarki audra.
Tiesą sakant, netikėtumų buvo galima tikėtis dar prieš išskrendant į Jungtines Amerikos Valstijas. Rugpjūčio pradžioje socialiniuose tinkluose „Facebook“ bei „Instagram“ plito „playa“ nuotraukos, kuriose pirmieji „Burning Man“ darbininkai mauroja po didžiausius purvus: priliję buvo tiek, kad dykuma buvo tapusi ežeru.
Oro uosto pareigūnai sako, kad festivalio metu oras bus puikus – plieks saulė, kepins, tačiau pora artimiausių dienų gali būti pragariškos. Turime antrą šansą įrodyti savo stiprybę prieš audrą, nes pirmas bandymas buvo itin nesėkmingas.