Daugiau apie festivalį "Burning man" ir jame dalyvaujančius lietuvius skaitykite šioje rubrikoje.
Tačiau šį miestelį „burneriai“ žino ne dėl to. Tai – paskutinis gana didelis taškas, skirtas apsirūpinti maistu, reikalinga stovykloms įranga. Taip pat didelė dalis meno projektų komandų čia susirenka medžiagas, išsipjauna ar pasigamina dalis ar ištisus meno projektų segmentus.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Šlifuojamas pirmasis paukštis |
Čia ir susirinko didžioji „Lituanicos paukščių“ statybų komandos dalis. Reno pasiekiame šiek tiek po pietų, plieskiant dideliam karščiui. Aplink dega miškai, taigi, didelė dalis Reno rajonų skendi rūke. Iškart keliaujame į „The Generator“ – vietą, kurioje gimsta daugelis europinių CORE projektų. Ten turime susitikti su Džeremiu, kurio dirbtuvėse pjaunamos „Lituanicos paukščių“ dalys.
Galiausiai visi, vienas po kito, subruzdame į Džeremio dirbtuves. Atsiradome pačiu laiku, mat pamatome, kaip išpjaunamas pirmasis paukštis, iškart pasiekiantis projekto kūrėjos Ievos Marijos Dautartaitės rankas.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Izraelio CORE projekto dalis |
Iš Džeremio keliaujame atgal į „Generator“ dirbtuves. Ir ten atsiranda proga pamatyti visą jose verdantį gyvenimą. Žmonės zuja nuo vieno dirbtuvių galo iki kito, dalis jų tai daro naudodamiesi paspirtukais. Pačiame kelio viduryje guli keletas šunų. Klapsi siuvimo mašinos, urzgia grąžtai, girdėti plaktukai, staklės. Visa salė pripildyta meistravimo garsų. Kartas nuo karto pasigirsta ir variklio ūžesys, mat patalpoje stovi keletas papuoštų ir į „Burning Man“ keliausiančių grandiozinių automobilių, vadinamų „artcarais“.
Darbai verda. Ir dalis jų vykdytojų net nebūtinai į festivalį važiuoja. Automobilių meistras Tomas aiškino turįs tris dienas sutaisyti gaisrinės automobiliui, kuris taip pat turėtų tapti „artcaru“. Jis sakė į „Burning Man“ festivalį nevažiuojantis dėl laiko stokos, tačiau tikino tai kada nors padarysiantis.
Kristinos Urbaitytės nuotr./Būsimas „Artcaras“ |
Įdomi vieta „Generator“ dirbtuvės, mat čia gimsta daugelis iš Europos atkeliaujančių projektų. Komandos susirenka, pasiprašo atliekamo dirbtuvėse plotelio, susitempia detales ir konstruoja. Teko sutikti ir Izraelio, ir Prancūzijos, Čekijos komandas, dirbančias prie savo projektų.
Kai kitą dieną atsidūrėme dirbtuvėse, padėjome čekams susikrauti jų skulptūros dalis. Džeremio dirbtuvėse išpjauti paukščiai bei kitos „Lituanicos paukščių“ dalys keliavo į dykumą su čekų CORE projektu: alaus bokalu. Tąkart teko susitikti Timą – žmogų, paliktą vadovauti dirbtuvėse, mat jo bosas iškeliavo į „Burning Man“.
Buvo smalsu, kaip veikia dirbtuvės. Įėjus į patalpą, į akis krinta įvairiaspalvės sienos. Pasirodo, spalvotos jos ne šiaip sau: kiekviena spalva yra tarsi riboženklis, kuris nurodo vienam projektui skirtą plotą. Taigi, vienu metu didžiojoje salėje gali tilpti 25 projektai: 24 mažesni ir vienas itin didelis.
Kaip pasakojo Tomas, vieta šiose dirbtuvėse menininkams nekainuoja. Jie gali laisvai naudotis ne tik erdve, bet ir elektra, dirbtuvėse esančiais įrankiais. Kai paklausiau, kaip dirbtuvės išlaikomos, Tomas šnipštelėjo, kad jų šeimininkas yra buvęs vienos Silicio slėnio kompanijos darbuotojas. Jis remia šią vietą, ją išlaiko.
Kristinos Urbaitytės nuotr./„The Generator“ – vieta, kur gimsta daugelis Europos CORE projektų |
Kristinos Urbaitytės nuotr./Izraelio CORE projekto dalis |
Anot Tomo, pagrindinis rėmėjas turi nuostatą, jog galimybę kurti privalo turėti visi – nuo paties neturtingiausio iki daug uždirbančio kūrėjo. Su šia idėja į „The Generator“ susirenka ir „burneriai“, kurių dalis medžiagas projektams perka iš savų ar suaukotų lėšų.
Lietuviai dirbtuvėse paukščių nestatė, mat konstrukcija yra šiek tiek per sudėtinga, jog ją būtų galima transportuoti. Taigi, „Lituanicos paukščiai“ nuo pat pradžių bus tveriami „playa“ – festivalio teritorijoje, kurią galima pavadinti paplūdimiu ar žaidimų aikštele.
Kol „Lituanicos paukščių“ detalės pjaunamos, visa komanda po susirinkimo susiskirsto į dvi dalis ir pasidalija darbus. Vieni rūpinsis detalėmis, reikalingomis stovyklai ir skulptūrai tverti, kita – maistu ir dviračiais.
Festivalio teritorijoje dviratis reikalingas kaip oras, mat be jo atstumai dykumoje tampa sunkiai įveikiami. Vis tik tai yra miestas, kuriame gyvena apie 60 tūkst. žmonių. Kadangi dviračių pardavimo punktai jau metų pradžioje paskelbė neturintys atliekamų ratų, viskas rezervuota, neramu. Reikia ieškoti jų pačiose neįtikėčiausiose vietose. Pradedame nuo keleto parduotuvių, kurios, pasirodo, pirmadieniais nedirba. Keliaujame beveik pusdienį ieškodami, tačiau mūsų pastangos beveik bevaisės. Turime tik tuos pačius du dviračius, pirktus Denveryje.
Užsukame ne tik į maisto, bet ir į parduotuvę, tikriausiai visą paskirtą festivalio dalyviams. Ir pradeda lįsti iš atminties labai daug anksčiau matytų „Burning Man“ nuotraukų, kuriose žmonės pasipuošę įvairiausiomis skrybėlėmis, keisčiausiais rūbais, apsikarstę neskoningais blizgučiais. Kaip suprantu, radau parduotuvę,
Kristinos Urbaitytės nuotr./Pas indėnus pirkti dviračiai vienas po kito keliauja ant automobilio stogo |
kurioje jie visą tą šlamštą, reikalingą linksminimuisi, susiperka. Aišku, joje yra ir labai svarbių išgyvenimui dalykų, tokių kaip gertuvės, žibintuvėliai, greitosios pagalbos rinkiniai...
Kai paukščiai buvo sudėlioti į automobilį, pajudame Juodosios uolos miesto link. Keliaujame lėtai, nes žvejybos parduotuvėse niekaip negalėjome gauti kelių dviračių. Orui pradėjus karštėti bei žemei sausėti, sutinkame keletą indėnų, sėdinčių ir taisančių dviračius, parduodančių sutaisytus. Paklausiame kainos, šiek tiek nusiderame. Pačiumpame beveik visus veikiančius ir traukiame į Gerlachą.
(Laukite tęsinio...)